Pamenu, kad pirmą dieną, vos pradėjau dirbti šioje agentūroje, man priskyrė naują klientą – vieną didelę asociaciją. Asociacija nelygu vienas klientas, nes tavo užsakovas nėra tik jos vadovas, bet ir visi asociacijos nariai. O tai reiškia skirtingų interesų derinimą, nuomonės apgynimą prieš daugiau nei porą komunikacijos žmonių, su kuriais kalbate ta pačia kalba. Turiu pripažinti, kad ne tik svarsčiau, kaip tai padarysiu. Atvirai – buvo baisu 🙂 Bet gavusi vadovų pasitikėjimą, kolegų patarimų, po truputį įsivažiavau ir net kelerius metus sėkmingai su šiuo klientu darbavausi.
Ir kai bandau prisiminti visus kitus iššūkius, kurie laukė per tuos 10 metų, galvoju, kad jie visi buvo susiję su dideliu vadovų pasitikėjimu. Dažnai atrodydavo, kad gaunu valdyti sudėtingus projektus avansu, kai tarsi pati dar nesu tikra, ar susitvarkysiu, bet galų gale viskas pavykdavo sėkmingai. Taip ir perėjau praktiškai visas agentūros pozicijas, o dabar kiekvienos jų supratimas prisideda prie agentūros vystymo.
Patarimas darbdaviams, norintiems auginti darbuotojus – nelaukti, kol darbuotojai užaugs. Duoti jiems iššūkių, leisti jiems patiems klysti ir mokytis iš klaidų.

Norėčiau papasakoti tokią istoriją, kurią dažnai pasakoja seneliai. Ji įprastai prasideda taip: „Mano laikais taip nebuvo…“. Bet prieš 10 metų… viskas buvo panašiai 🙂 Buvo ir pranešimai spaudai, ir straipsniai, organizavome ir renginius žiniasklaidai, ir kvietėme žiniasklaidą aplankyti klientų biurus, gamyklas ar apžiūrėti sukurtas naujoves. Išliko tos pačios ryšių su žiniasklaida priemonės ir panašios taisyklės, tik pati viešųjų ryšių sąvoka stipriai išsiplėtė. Ir tai, kas anksčiau kai kam dar buvo naujovė, tapo visiškai įprasta „higiena“.
Dabar nebereikia (arba labai retai tenka) klientams įrodinėti, kodėl 25 jubiliejaus proga nereikia platinti pranešimo spaudai, arba kodėl būnant rinkos lyderiu pirmauti reikia ir komunikacijoje. Dabar stengiamės tapti klientų problemų sprendėjais, ieškome kūrybiškesnių būdų joms spręsti, naudojame daugiau kanalų, neapsiribojame komunikacija Lietuvoje, skiriame daugiau dėmesio santykiui su klientu kurti, kad tą problemą identifikuotume dar jai nekilus. Akivaizdu, kad to padaryti tiesiog platinant pranešimus spaudai neįmanoma.
Manau, kad būtinybę į komunikaciją žiūrėti integruotai agentūroje supratome gan anksti, vieni pirmųjų rinkoje, todėl pakeitėme pavadinimą ir ėmėme orientuotis į integruotus projektus. Pamenu, kad šie pokyčiai nebuvo lengvi, bet gebėjimas įtraukti visus darbuotojus į pokyčius, pozityvus jų pristatymas parodant asmenines naudas prisidėjo prie to, kad naują agentūrą visi pamilo dar labiau nei ankstesnę 🙂
Tad siekiant išlaikyti darbuotojus vykstant pokyčiams rekomenduočiau į juos įtraukti pačius darbuotojus, išgirsti jų nuomonę ir į ją atsižvelgti, parodyti asmeninę pokyčių naudą.

Atrodytų, kad jei jau norisi pokyčių, gal tikrai pats laikas keisti darbą. Bet mano patirtis rodo, kad darbą galima keisti… dirbant tą patį darbą. Šiemet agentūroje iš esmės pakeitėme darbo modelį – po beveik 15 metų, kai dirbome individualiai, perėjome prie komandinio darbo.
Pati daug metų dirbusi senuoju modeliu, puikiai žinojau jo privalumus ir trūkumus, todėl savo patirtimi galėjau prisidėti prie naujos struktūros kūrimo ir įvedimo, numatyti kolegų lūkesčius ir baimes bei padėti juos suvaldyti.
Patarimas darbdaviams – pastebėkite ir išnaudokite ilgamečių darbuotojų patirtį ir stiprybes, įtraukite į sprendimų priėmimą.

Dažnai atrodo, kad natūralus kitas laiptelis padirbėjus agentūroje – kokia nors komunikacijos pozicija įmonės viduje. Ten daugiau koncentracijos į vieną prekės ženklą, nereikia blaškytis tarp skirtingų klientų, visą dėmesį gali skirti vienai sričiai. O jei ta sritis tau nėra pati įdomiausia? Jei niekaip neišsimuši biudžeto, atrodo, pasaulį keičiančiai idėjai įgyvendinti? O jeigu ne itin gerai sutari su savo vadovu? O jei komunikacijos skyriuje – tu vienas?
Šių klausimų niekada nekyla agentūroje. Jei vieno kliento sritis – ne tavo, gali būti ramus – tuo pat metu dirbsi dar bent su keliomis. Jei vienas klientas apsiriboja pranešimu spaudai per mėnesį, kitas tik ir laukia, kol paskambinsi sakydamas „turiu žiauriai gerą idėją“. Jei kažkuris kolega – ne tavo sielos draugas, tarp visų neabejotinai surasi bent porą, su kuriais puikiausiai sutarsite. Agentūroje niekad nebūsi vienas, šalia visuomet turėsi komandą, kuri nuramins ištikus nesėkmei ir su kuria pergales atšvęsi stipriau. Na, bent jau man taip pasisekė.
Žinoma, dėl monotonijos nebuvimo agentūroje visada daugiau streso, nes tenka žongliruoti skirtingais projektais: klientai niekada tarpusavyje nesusitaria, kieno krizė kils šiandien arba kuriam svarbiau tą renginį organizuoti būtent šią dieną. Bet iš savo patirties galiu patvirtinti, kad tai padeda ugdyti daug naudingų įgūdžių: laiko planavimą, organizuotumą, lankstumą, gebėjimą greitai persiorientuoti keičiantis aplinkybėmis ir t. t.
Patarimas darbdaviams – neleiskite darbuotojams paskęsti monotonijoje, įtraukite į skirtingus projektus, skatinkite skirtingų pareigybių žmonių ar komandų bendradarbiavimą.

Per dešimtmetį agentūroje sutikau daug žmonių. Vieni iš jų, kaip rašiau, padirbėję agentūroje pasirinko darbą in-house. Kiti, pasirinkę darbą in-house, po kurio laiko grįžo į agentūrą. Buvo tokių, kurie išbandę kitas sritis grįžo į tą pačią agentūrą. Bet per tiek laiko labai aiškiai supratau, kad agentūros žmonės – atskira kasta.
Dirbti agentūroje negali bet kas – čia nepasislėpsi biurokratijos koridoriuose, kaip dažnai pavyksta pažįstamiems, dirbantiems valstybinėse įstaigose. Neužkrausi atsakomybės už savo darbo rezultatus kolegoms, kaip kartais daroma didelėse korporacijose. Agentūroje, bent jau toje, kurioje dešimtmetį praleidau aš, dirba tikrai atsidavę, dėl gero rezultato besistengiantys žmonės, prisiimantys atsakomybę ir tiesiog nemokantys chaltūrinti. Ir iš tokių žmonių visą tą laiką galėjau mokytis.
Ir vis dar mokausi. Šie metai buvo kupini iššūkių – tiek dėl struktūrinių agentūros pokyčių, tiek dėl visą pasaulį užklupusios pandemijos. Bet į visa tai žiūriu kaip į galimybę išmokti kažką nauja. Ir tai turbūt pagrindinis motyvatorius, kurį įvardiju sau eilinį kartą sulaukusi klausimo „kodėl tu čia 10 metų?“. Išėjimas iš komforto zonos, gebėjimas inicijuoti ir priimti pokyčius, prisitaikyti prie skirtingų sričių klientų ir rasti sprendimus įvairioms jų problemoms, galimybė dirbti su skirtingais žmonėmis, atrasti vieniems kitų stiprybes ir suformuoti komandą – visa tai yra apie mokymąsi. O kol mokaisi – nesvarbu, ar esi vienoje vietoje dešimtmetį, ar keiti darbus kas pusmetį.