Jeigu laikote save šiek tiek nusimanančiu rinkodaroje, pabandykite atsakyti į klausimą „nuo kokio amžiaus žmogus gali patekti į tikslinę auditoriją“?
Na, matyt, tada, kai geba pats rinktis, priimti sprendimus ir išsireikalauti, kad tėveliai nupirktų norimą žaislą – nebe kūdikis ir net nebe bamblys. Tie, kas šiuo metu augina mažylius paprieštarautų – gerokai anksčiau. Šiuolaikinė rinkodara jau geba pasiekti pačius jauniausius tiesiogiai.
Anksčiau kūdikių ir bamblių faktorių rinkodara išnaudodavo tam, kad patrauktų juos besąlygiškai mylinčius tėvelius. Principas „viskas kas geriausia – vaikams“ sukrovė milijonus ne vienam verslui, pasiūliusiam už vaikams skirtą produktą sumokėti didesnę kainą. Mažųjų tėvai kol kas sprendžia patys, tačiau kas atsitinka, kai apie savo norą pareiškia dar gerai net kalbėti nemokantis bamblys? Kaip susidūręs su šiuo reiškiniu tėvelis, galiu tik paliudyti, kad efektas yra daugiau nei stiprus – kaip legendose apie laikus, kai žmonės šventai tikėdavo reklama. Eini. Ir perki.
Primityvusis etapas, pavadinkime jį karuselės bizniu. Sunkiai verčiasi įvardinti tai kaip rinkodarą, bet efektą veikiausiai matė kiekvienas, kartais apsilankantis prekybos centruose. Spalvoti automobiliai, įvairūs gyvūnai ir kiti už pinigus judantys daiktai spaudžia mažylių ašaras, įsijungia tikros isterijos ir labiau susigėdęs tėvelis susimoka, tyliai keikdamas dieną, kai pats atvedė ir parodė jaunajai kartai, kaip čia smagu. Tokiu principu yra įsukta ir daugiau verslų.
Antrasis etapas, kai imama kurti prekės ženklus mažiausiems. Metų ar pusantrų metų bamblys atpažįsta ne tik mamą ir tėtį, jis puikiai žino mėgstamo pieno pakuotę ar bet kokį dažnai matomą logotipą. Patikėkite, skaitymas tam nebūtinas. Maža to, pažįstami dalykai, pamatyti nepažįstamoje aplinkoje, suteikia nemažai teigiamų emocijų – lyg parduotuvėje būtum sutikęs seniai matytą draugą. Pasinaudojant šiuo efektu kuriami personažai, kurie mažylį pasiekia įvairiais kanalais.
Dažnai personažai yra nenusakomos prigimties (nes tai nesvarbu), nekalba (nes veiksmas iškalbingesnis nei žodis) ir turi nieko nereiškiantį vardą, kurį vaikui gali verbalizuoti tėveliai. Tikrai ne visus personažus vaikai pamėgsta, tačiau taikliausi tampa tikrais prekių ženklais. Tuomet jau galima uždirbti iš žaislų, filmų, maisto, daiktų. Vaiko meilė prekės ženklui, kaip ir viskas, ką jis daro, yra 100 proc. – todėl reiškiamos emocijos nesunkiai įtikina tėvus pirkti.
Trečiasis etapas. Baby digital – atsargiai! Ne paslaptis, kad jaunoji karta jaučia nenumaldomą trauką išmaniosioms technologijoms. Vieni tėveliai leidžia daugiau, kiti mažiau, tačiau mažieji IT nenaudėliai šiais klausimais yra pakankamai savarankiški.
Žinodamas, kokių dalykų galima rasti internete, esi priverstas stebėti, kas mirga ekrane ir kokia nuostaba išvydus subtiliai ar nelabai paslėptą reklamą! Geriausias pavyzdys yra šimtai „YouTube“ filmukų, kurie nepaprastai sudomina, galbūt netgi yra edukaciniai, tačiau netrukus juose atsiranda žinomų prekės ženklų saldumynų. Nors oficialiai nei „Kinder“, nei „PEZ“, nei „M&M’s” gamintojai veikiausiai neprisipažintų kūrę tokius video, spėkite, prie kokios lentynos bėga bamblys prekybos centre pirmiausia.
https://www.youtube.com/watch?v=k22R4pHFQFQ
