„Dingo įkvėpimas“, „kūrybinė krizė“ – paprastai tokiais burtažodžiais teisinasi žmonės, kai jiems nepavyksta sugalvoti kažko, kas patenkintų komandos ar kliento lūkestį.
Ar šie paranormalūs reiškiniai egzistuoja, nėra sutariama. Mano galva, įkvėpimas ar krizė tėra žmonių emocinė reakcija į kūrybinį procesą. Mes susijaudiname, kai iki tol neįveikiamą dėlionę pavyksta sudėlioti, ir nusiviliame, jei nežinome, kaip pajudėti iš mirties taško, o laikrodis nervingai skaičiuoja minutes iki termino.
Tiesa ta, kad kūryba vyksta ne danguje pasirodžius vaivorykštei, o kiekvieną minutę mūsų galvose, ir vienintelis priešas yra mūsų protas. Jis inertiškas ir tingus, evoliuciškai mėgsta eiti lengviausiu takeliu, todėl riboja mūsų pajėgumą sugalvoti kažką originalaus. Išbandęs ne vieną kovos metodą, pateikiu kelis efektyviausius, padėjusius atšviežinti mąstymą ir šį bei tą sukurti.
Taip jau atsitinka, kad drauge dirbantys žmonės mąsto gana panašiai – bendros užduotys, tos pačios vertybės, viena profesinė kalba ir pan. Dėl šios priežasties net komunikacijos agentūros kolegos, susirinkę į minčių lietaus sesiją, dažnai lieka prie suskilusios geldos – viskas taip standartiška, kažkur girdėta ir nė viena idėja nežiba.
Rekomenduoju išbandyti kitokią taktiką. Užuot kvietę dešimt žmonių, pakvieskite vieną kolegą, geriau netgi tokį, su kuriuo tenka mažiau kartu dirbti. Individualiai pagalvokite idėjų ir pristatykite vienas kitam, o tada paprašykite kolegos, kad iš savo idėjų jis išskirtų, jo nuomone, labiausiai vykusią. Kvestionuokite idėją, klauskite tol, kol suprasite, kuo ši idėja išskirtinė, kodėl kolega ją išskyrė iš kitų. Veikiausiai pasirodys, kad judu apie užduotį mąstėte visiškai skirtingai, o išskirta idėja visai ne tokia, kaip ją neseniai supratote. Tada keiskitės su kolega vietomis.
Kuo įvairesnis komunikacijos specialisto žodynas, tuo tiksliau jis geba sugalvotą idėją užfiksuoti ir įgyvendinti, bet kol idėja dar nėra gimusi, kalba gali ir pakišti koją. Kaip ir bet kokia žmogaus naudojama kodų sistema, kalba verčia mus galvoti taip, kaip esame įpratę kalbėti ir rašyti. Čia į pagalbą gali ateiti vaizdai – pabandykite savo idėją nupiešti.
Papildykite piešinį nereikalingais elementais – juk miške ne tik auga medžiai, bet gal gyvena koks veikėjas, o gal vaikšto prieš dešimtmetį pasiklydęs grybautojas? Jeigu yra galimybė, pasitelkite vizualiuosius menus geriau išmanantį žmogų. Lygiagrečiai pabandykite atlikti tą pačią užduotį: tekstu ir vaizdu. Pristatykite gimusias idėjas ir įsitikinkite, kad mąstymas vaizdu skiriasi nuo mąstymo žodžiais.
Faktus komunikacijos specialistai naudoja nuolat – tai komunikacijos pagrindas, bet dažniausiai gerai žinome, kokių faktų ieškoti, arba jie mus pasiekia su užduotimi. Šiuo atveju faktai mažai prisideda prie idėjos originalumo. Pabandykite žvalgytis faktų atsitiktinai. Jeigu reikia, susiaurinkite paieškas iki pasirinktos srities. Nesistenkite idėjai naudoti pačių faktų, stebėkite impulsus, kuriuos jie suteikia jūsų protui ir vaizduotei. Jeigu galvojate idėją kavinių tinklo komunikacijai ir aptikote faktą, kad kapučino pavadinimas kilo nuo vienuolių kapucinų, kodėl gi likusioms kavos rūšims nepanaudoti kitų vienuolių ordinų: karmelitų, benediktinų, bazilijonų ir tamplierių? Stenkitės naudoti grynus faktus – venkite žiniasklaidos interpretacijų, tyrimų išvadų ar kitų žmonių nuomonių.
Mane nuo vaikystės žavėjo džiazo kūrinių pavadinimai. Populiariojoje muzikoje apie 50 proc. dainų vadinasi taip, kaip priedainyje plėšia vokalistas, o džiazo pasaulyje, kur dominuoja instrumentinė muzika, gali tik numanyti, ar Milesas Davisas frazę „So What“ išgirdo prieš sugalvodamas garsiąją kompoziciją, ar taip tiesiog nusakė nerūpestingą kūrinio nuotaiką. O kur mėlynu traukiniu važiavo Johnas Coltrane? Galvoti apie tai – jau kūryba, sekanti džiazo kūrėjų pėdsakais. Internetas pilnas džiazo grojaraščių.
Nežiūrėdami tikrųjų kūrinių pavadinimų, bandykite sugalvoti jiems pavadinimus. Įsivaizduokite, kad tai kūrinys, kurį Herbie Hancockas dedikavo jūsų klientui arba atlieka jį naujos parduotuvės atidaryme. Fiksuokite savo minčių eigą ir išjungę muziką nustebkite, kur jus nuvedė džiazas.
Dažnai jaučiamės išsisėmę, nes pernelyg gerai pažįstame savo pasaulį. Viskas jame vyksta pagal fizikos dėsnius, matuojama pinigais ir visi mes, atsibodę savo vaikams, kada nors mirsime. Jeigu visos sugalvotos idėjos nesugeba įveikti kasdienybės kartelės, bandykite jas adaptuoti kitam pasauliui. Pasauliui, kurį neblogai pažįstate – galbūt tai J. R. R. Tolkieno viduržemis, o gal animacinis Springfildo miestelis. Neapsiribokite vienu pasauliu, bus tik geriau, jeigu jūsų užduotis aplankys per 10 skirtingų. Kaip naująjį limonadą populiarintų Vytautas Didysis su pusbroliu Jogaila? O koks KASKO reklaminis stendas turėtų puošti Tvin Pykso ar Santa Barbaros gatves? Kaip atrodys patrauklaus darbdavio „Facebook“ žinutė, kai Šiaurės Korėjoje bus įjungtas internetas?
Teleportuokite idėjas atgal į mūsų ašarų pakalnę – ar jos įgijo naujų spalvų? O taip!
