Faktai, datos, idėjos ar sąvokos gali pasimiršti, bet geros istorijos į sąmonę dažnai įsirėžia taip, kad jų nepamiršime visą gyvenimą.
Jos turi galią įkvėpti, motyvuoti, sutelkti ir paskatinti veikti. Apie tai šiandien kalba kultūros tyrinėtojai, neuromokslas ir komunikacijos bei rinkodaros specialistai. Istorijos yra būdas, kuriuo komunikuojama nuo pat žmonijos aušros, o mūsų alkis joms nė kiek nemenksta ir šiandien. Vis dėlto sukurti, papasakoti ar parašyti paveikią istoriją nebūtinai yra taip paprasta. Gera žinia – istorijų pasakojimas yra įgūdis, todėl įdėjęs pastangų kiekvienas galime jį išsiugdyti.
Žmogaus dėmesys yra ribotas resursas, todėl jei prie istorijos esmės artėjama itin lėtai, dažnai nukrypstama į šalį, užsižaidžiama detalėmis, pernelyg susikoncentruojama į priešistorę, auditorijos įsitraukimo iki pat kulminacijos gali ir nepavykti išlaikyti. Dažnai efektyviausios būna trumpos istorijos, lengvai suprantamos, turinčios aiškią mintį ir žinutę. Tačiau tai nereiškia, kad istorija turi būti sausa, be vaizdingų detalių ir įtaigios retorikos – istorijos aiškumas ir konkretumas tam visiškai neprieštarauja.
Tikros istorijos iš asmeninės patirties klausytojų ar skaitytojų dėmesį dažnai užkariauja lengviausiai. Žmonėms visuomet įdomiausi tikri įvykiai ir realaus gyvenimo dramos, su kuriomis jie gali susisieti, įsivaizduoti tam tikroje situacijoje save. Dėl to perkračius atmintį ir atradus kontekstui tinkamą istoriją iš patirties neretai galima pasiekti norimą poveikį. Be to, tikrą istoriją ir papasakoti daug lengviau – juk tai iš tikrųjų įvyko!
Be abejo, ne bet kuri asmeninė istorija gali įkvėpti ar sujaudinti. Istorijai reikalingas tam tikras konfliktas ir vidinė įtampa. Paprastai tam geriausiai tinka pasakojimo struktūra, paremta kliūties ar problemos įveikimo motyvu ir išmoktomis pamokomis bei įgyta patirtimi. Pastarasis aspektas ypač svarbus siekiant istorija perduoti tam tikrą žinutę. Be to, labai svarbu, kad istorijos „moralas“ natūraliai ir logiškai kiltų iš pasakojimo turinio.
Jei istorija pasakojama žodžiu, jos įspūdžiui sustiprinti visuomet pravartu pasitelkti ir kūno kalbą. Tai leidžia žmonėms lengviau įsitraukti į pasakojimą ir geriau įsivaizduoti sakomus dalykus – o tai svarbiausias dalykas, jei norime, kad istorija būtų paveiki. Dėl to pasakojant, kad „iki tikslo nedaug trūko“, verta ir rankų gestais pademonstruoti, kiek nedaug.
Kad ir koks būtų istorijos turinys, jos siužeto posūkiai ir netikėtumai, pabaigoje daugelis žmonių viliasi gauti šį tą pozityvaus ir įkvepiančio. Pavyzdžiui, ekspertai nustatė, kad tai yra bendras daugumos paveikiausių „TED Talks“ kalbų bruožas – tam tikra pozityvi žinutė, kuri išryškėja net ir šiaip jau ne pačiose linksmiausiose istorijose. Šis pozityvus aspektas dažnai vadinamas istorijos kibirkštimi, kuri sėkmės atveju įkvepia ir padrąsina auditoriją. Tai priežastis, kodėl istorija dažniausiai ir pasakojama.
Istorijų pasakojimas neabejotinai yra galingas komunikacijos įrankis, galintis padėti pavergti žmonių protus ir širdis, įkvėpti juos dideliems darbams. Istorijos gali būti labai įvairios ir, be abejo, neturi būti kuriamos pagal vieną kurpalių. Vis dėlto taikant ankščiau minėtus principus gerą istoriją sukurti gali būti lengviau. Taigi imantis istorijos verta sau atsakyti į keletą klausimų:
Jei į šiuos klausimus atsakymai teigiami, tikėtina, kad istorija bus nusisekusi ir sukels norimą klausytojų ar skaitytojų reakciją.
