Žurnalistai turėtų uždrausti interviu duodantiems žmonėms skaityti iš lapelio, nes radijo stoties klausytojas jaučiasi kaip diktanto pamokoje, kur skubantis ir nepermaldaujamai šaltas, bejausmis mokytojos tonas prilygsta Kalašnikovo tratėjimui. Liaudis tai vadina vegetariniais-statybiniais terminais – „kaip žirnius į sieną“. Būtinai reikia klausytis radijo transliacijos, nes televizijoje dar galima akis paganyti, užsimiršti ir nepajusti to neišdildomo įspūdžio.
O tiems, kurie neturi laiko, nes prie jų durų jau trepsi žurnalistas arba jau skamba nekantrus mobilus telefonas, keletas trumpų patarimų apie retoriką viešo pasisakymo (o interviu ir yra trumpas viešas pasisakymas) metu:
–  Tai nėra diktantas , todėl nereikėtų pasirašyti kalbos ir ją nekantriai, skubant perskaityti žodis-žodin;
–  Tai nėra eilėraštis, todėl nederėtų pasisakymo mokytis mintinai;
Nedarykite to, nes atrodysite juokingai.
Ką reikėtų padaryti?
–   Pasirašykite 3-4 faktus/argumentus (ne daugiau), kuriuos norite pasakyti;
–   Susiekite šiuos punktus tarpusavyje;
–   Pridėkite šiek tiek emocijų padažo (nepersūdant);
–   Tikėkite tuo, ką sakote, ir norėkite, kad kitas taip pat patikėtų.
Šypsokitės!