Rašymas, rašymas, rašymas… Tai ryšių su visuomene tėvas ir vienas asistento baubų.  Parašyk subtiliai, parašyk įtaigiai, parašyk „neapkraunančiai“, parašyk intriguojančiai, nežinai, kaip rašyti? Parašyk man apie tai daugiau, tada pasiaiškinsime…
Žaviuosi plunksnos virtuozais. Bet tokiems kaip aš, kurių paskutinė žodžių dėliojimo patirtis buvo gremėzdiškos dvidešimties eilučių akademinės pastraipos, rašymas tampa ilgalaikiu iššūkiu. O kadangi super asistentai iššūkius valgo pusryčiams, tai ne veltui aš apie tai rašau.
Paprastas asistentas dėl laiko trūkumo daugiau tikisi nei daro. Kaip tai pasireiškia rašyme: asistentas, porą kartų permetęs akimis savo sukurtą tekstą, tikisi, kad nepraleido jokių žioplų klaidų. Asistentas, abejodamas sakinio konstrukcija ir taupydamas laiką, tikėsis, kad tik jam ji atrodo keista, o likusiam pasauliui susiskaitys lyg niekur nieko.
Tuo metu super asistentas tekstus ir kalbą tiesiog myli. Jis ne tik per porą valandų paruoš sklandų ir dėmesį kaustantį pranešimą žiniasklaidai, bet ir atidžiai kelis kartus perskaitys, kad būtų tikras, jog neliko jokių klaidų. Stilius, kalbos kultūra – kiek keblesnis dalykas, todėl tobulas asistentas savo iniciatyva paskambins kalbos komisijai ir visiems laikams išsiaiškins kalbos vingrybes. Na bet kaip sakiau, tokie įpročiai – jau ilgalaikis iššūkis.

Reikia nepamiršti, kad komunikacija – ne tik mokslas, kaip pristatyti klientą viešoje erdvėje, bet ir kaip pateikti save likusiems. Pats asistento statusas aplinkiniams nekelia pasitikėjimo, o pirmosios žodžio asociacijos – nerangumas, patirties stygius, naivumas ir t.t.
Vienas svarbiausių komunikacijos asistento uždavinių yra suvilioti „ketvirtąją valdžią“. Deja, surambėjusių žiniasklaidos grandų sienas prakirsti nelengva. Tad, kaip ir galima tikėtis, drebantis balsas, per telefono ragelį trykštantis nuoširdumas – jų dažnai neįveikia. Belieka tik viena išeitis – turint tikslą siekti geresnių rezultatų, tenka keisti komunikacines manieras.
Tobulas asistentas jau mažiau veblena ir jo kalboje beveik nebelieka parazituojančių žodžių, nuolatinių kartojimųsi tylos akimirkoms užpildyti. Atsakymus „nežinau, paklausiu“ keičia „man reikės daugiau laiko situacijai įvertinti“. Kalbą pradeda lydėti pasitikėjimas savimi ir užtikrintas tonas, o tada agentūros išorinės aplinkos subjektai nustoja elektroniniame laiške ieškoti jo pareigų, o asistentas sėkmingai išvengia akistatos su pabodusiu stereotipu.
Dar vienas dalykas, ką asistentas suvokia mėnesiams bėgant, o super asistentas natūraliai jau tai taiko – išankstinė situacijos analizė, gebėjimas argumentuoti bei formuoti alternatyvas. Nesvarbu, ar siekiama inicijuoti straipsnį, ar suderinti nuolaidą su tiekėju, ar imti interviu, būtent pasiruošimas bus tai, kas nulems požiūrį į asistentą ir bendradarbiavimo rezultatus.
Kitaip tariant, asistento užduotis – savo manieromis ir darbais įgauti pašnekovo pasitikėjimą, kad jį priimtų rimtai ir leistųsi į pilnavertiškus dialogus derinti straipsnį, dalintis patirtimi ar planuoti ateities darbus.

Viena dažniausių frazių, kurias man teko girdėti darbe – komunikacija yra ne kūrybinis, o vadybinis darbas, kur yra 60 % vadybos ir 40 % kūrybos, bet ir pastarosios – tik projekto pradžioje.
O kažkodėl man darbas komunikacijos srityje patinka dėl kūrybos. Ir tai jau naujas iššūkis: idėjų generavimas yra drąsus reikalas, nes kaip žinia, net ir iš kvailiausių minčių išauga išganingos strategijos, bet mintimis pasidalinti ne visada pakanka ryžto.
Taigi asistentas, pildydamas minčių lietų, žino:

• Jo pateiktos idėjos nesulauks net komentarų – nes tokios jos prastos.
• Jo pasiūlytos mintys bus pagirtos, bet niekas jų nepanaudos.
• Jis idėjų neturės, o tada jos bus pasigestos.

Bet tai tik spyris tobulėti, iššūkis generuoti visavertes idėjas ne tik pasitarimų metu, bet ir atliekant techninius darbus ar laisvalaikiu.
Super asistentas, geba prieš siūlydamas idėją, iškart nuspręsti, kiek ji įgyvendinama, kiek naudos atneš ir kokią komunikacinę žinutę paskleis bei kokius vargus jam teks praeiti, kad tai būtų įgyvendinta. Todėl jis dažniau kviečiamas kurti naujas komunikacines strategijas, o jo idėjos vis dažniau įgauna fizinį pavidalą.

Projektų vadovams pasiteiravus „esi pasiruošęs iššūkiui?“ ar tarus „turiu tau ypatingą užduotį“, tradicinio asistento veide pasirodo nerimas. Tačiau Super asistento jokios užduotys negąsdina – kuo didesnis iššūkis tuo didesnis pasitenkinimas jį įveikus, na kaip, pavyzdžiui:

• Peržiūrėti laidos, rodomos keturis kartus per savaitę, penkerių metų archyvą, išrinkti aktualius vaizdelius, juos aprašyti, išversti ir sudėti kaip subtitrus. Pageidautina per dvi savaites.
• Atrasti robotą–barmeną, kuris galėtų būti naudojamas jau už poros savaičių. Beje, jį reiktų dar ir perdažyti.
• Naudojant citrinas, kaip energijos šaltinį, įžiebti ryškią lemputę.

Kiekviena šių užduočių pavieniui gal ir skamba „nekaltai“, bet sakau iš patirties – jos po vieną nevaikšto…
Todėl aš jau pradėjau vakarais skaičiuoti žvaigždes, nes gali ateiti diena, kai klientui bus pravarti ir ši informacija, o aš taip sutaupysiu laiko.
Per pastaruosius patirčių prisotintus mėnesius išmokau, jog kiekvienas asistentas siekia ir yra skatinamas būti super asistentu. Tobulas padėjėjas yra ne tik rašytojas, diplomatas, dievinantis iššūkius. Jis ir skanios kavos ruošėjas, telefono riteris, kuriam terminai neįdomūs, nes jis viską jau atliko vakar. Štai tokio asistento nori kiekvienas projektų vadovas.
Tik bėda, jei paklaustumėte ar egzistuoja „superinis“ asistuotojas komunikacijoje, atsakyčiau, kad tikrai ne… Ir ne dėl nepakeliamų reikalavimų. Jei atkreipėte dėmesį, šiame tekste dažniausiai vartoti daiktavardžiai – „asistentas“ ir „iššūkis“, o tai ir yra mano šios profesijos definicija (iššūkis tobulėti ir augti). Pats terminas apeliuoja į procesą, kurio rezultatas – jau proceso pabaiga. Taigi asistentas, vos priartėjęs prie „super“ lygio, – pakeičia pareigas.
Visi sunkumai asistento kelyje yra ne tam, kad atimtų gyvenimo džiaugsmą, o kad jį paruoštų dar spalvingesnei projektų vadovo pozicijai. Ir nereikia būti super asistentu, kad tai suprastum.