Komunikacijos mizantropai (ir kaip jais nebūti)

Yra visiems daugiau ar mažiau žinomas terminas – mizantropija. Paprastai mizantropas yra suprantamas kaip žmogus, kuris nepasitiki kitais žmonėmis, jų vengia ar šalinasi.

Bet mizantropais pavadinami ir tie, kas nekenčia žmonių. Dėl tos pačios priežasties mizantropai lengvai supainiojami, pavyzdžiui, su mizoginais, homofobais ir t.t. Todėl būti mizantropu nėra lengva ir/ar patogu. Prie ko aš lenkiu? Ogi prie to, kad lygiai taip pat yra ir su komunikacijos mizantropais.
Kadangi nėra plačiai naudojamo termino apibūdinti tiems, kas yra linkę vengti komunikacijos, šiame tekste tokius asmenis vadinsiu komunikacijos mizantropais. Ir tai nėra tas pats, kas, tarkime, komofobai (bijantys komunikacijos – šis terminas taip pat išgalvotas šio teksto rėmuose), nes skirtumas būtų toks pats kaip ir tarp mizantropų bei mizoginų.
Kaip tampama komunikacijos mizantropais? Tai tikrai nėra duotybė nuo gimimo ar pan. Paprastai komunikacijos mizantropais ilgainiui tampa žmonės, kurie pradėjo savo verslą nuo nulio, pradėjo jį seniai ir yra linkę manyti, kad viską visada darė ir tebedaro savo rankomis. Dar komunikacijos mizantropais tampa tie, kas nenori viešintis dėl to, kad jų nematytų konkurentai arba galvojantys, kad verslo temos nei žiniasklaidai, nei jų klientams – neįdomios.
Nenuostabu, kad tokių žmonių nevilioja komunikacija, o jie nėra linkę pasitikėti nei komunikacijos specialistais, nei žurnalistais. Tad dažniausiai jei viešumoje ir pasirodo kokia tokių įmonių komunikacinė žinutė, ji būna košte iškošiama pro sukąstus dantis.
Taip pat įmonės, kuriose dirba ar kurioms vadovauja komunikacijos mizantropai turi, kaip dažnai pasitaiko, asketišką interneto svetainę ir neturi (arba turi tokias, kad beveik nesiskaito) savo įmonės paskyras populiariausiuose soc. tinkluose.
Taigi, tokie žmonės ar įmonės nėra komunikacijos nekentėjai, jie tiesiog jos vengia, taip, kaip mizantropai vengia žmonių. Bet būnant komunikacijos mizantropu gali iškilti realios grėsmės:

  • Šiais, komunikacijos laikais tiek klientai, tiek verslo partneriai gali pagalvoti, kad įmonė, ar jos politiką vykdantys asmenys yra nesocialūs arba, dar blogiau, apskritai nusiteikę prieš komunikaciją.
  • Tokia įmonė (ar jos vadovas) visuomenės akyse gali pasirodyti neprogresyvi, nemaloniai senamadiška bei kelti kitokias (negatyvias) emocijas.
  • Matydami, kad įmonė vengia komunikacijos, už ją gali pradėti komunikuoti kiti: pradedant konkurentais, sumaniai užpildančiais konkrečios įmonės komunikacijos spragas ir baigiant sumaniais soc. tinklų naudotojais, nevengiančiais pašiepti visko, kas jų akimis yra verta pašaipos.

Jau nekalbu apie neišnaudotas ir prarastas galimybes, kurias praleidžia komunikacijos mizantropai bei jų vadovaujamos įmonės:

  • Soc. komunikacija ir galimybės įmonei kalbėti apie tai, kas nebūtinai yra jos kompetencijos lauke, bet kas galėtų būti josios vertybės: gyvūnų apsauga, aplinkos tausojimas, lygios žmonių teisės ir t.t. Visuomenė prisimena ne tik įmonių produktų reklamas, bet ir vertybes.
  • Nekomunikuojanti arba komunikacijos vengianti įmonė dažnai praranda vertingą šansą pateikti antrąją, pagrįstą nuomonę, ypač po to, kai ją pirmi išsako konkurentai, žurnalistai arba piliečiai.
  • Komunikacijos atsisakinti įmonė ar jos vadovas vėliau nepagrįstai stebisi, kodėl į juos nesikreipia žurnalistai tuo metu, kai įmonė ar pats vadovas turi didelių naujienų. O kaipgi kreipsis, jei įmonė sudaro komunikacijos mizantropo įvaizdį?..

Žinoma, nesakau, kad reikia tapti komunikacijos filantropais ir kalbėti visiems apie viską be perstogės – galų gale tam ir yra komunikacijos bei reklamos agentūros, tam savo darbą dirba žurnalistai.
Kita vertus, padaryti nedidelius komunikacijos stebuklus galima ir patiems, be niekieno pagalbos. Kaip? Iš galvos vis neiškrenta tas rytas, kurį su kolege praleidome Vilniuje įsikūrusioje olandiškų vaflių parduotuvėje „Hallo“. Viskas, ką jos įkūrėjai – olandų šeima – darė, tai atvirai komunikavo apie save soc. tinkle „Facebook“. O susirinkę tą rytą vaflių paragauti žmonės nenustojo dalintis su vaflių parduotuvės savininkais istorijomis, kaip jie apie šią parduotuvę sužinojo ir kas būtent juos patraukė užsukti.
Pamenu, kad tada pagalvojau: „Pavyzdinga komunikacija. Tokia, kai žmonės ima patys noriai komunikuoti bei dalintis apie tai, kaip sužinojo apie įmonę ir kodėl jiems buvo įdomu užsukti.“

Gauk naujienas pirmas!

Stebime komunikacijos pasaulio naujienas ir tendencijas. Visa tai pakuojame į mūsų naujienlaiškį. Nori jį gauti? Įrašyk savo el. pašto adresą. Kitkuo pasirūpins INK‘ai.

    Tai įvyko – INK naujienlaiškis jau žino kelią iki tavo pašto dėžutės. Ačiū! Geri darbai grįžta gerais laiškais.