Prieš keletą dienų gaunu studento prašymą atsakyti į klausimus apie MAXIMA tragediją Rygoje, nes jis rašo magistrinį darbą šia tema. Reikia padėti jaunimui, tai sutinku. Paprašau klausimų raštu ir ties trečiuoju ar ketvirtuoju suglumstu. „Kokį krizės komunikacijos modelį Maxima naudojo?“, – šviečia klausimas. Pirštai virš klavišų sustingsta, o smegenyse žaibiškai sklinda savivertę mažinantis virusas. „Gal aš tikrai nieko neišmanau? Va, net nežinau, kokie komunikacijos modeliai apskritai egzistuoja“ ir t.t., ir pan. Tik po kelių minučių atsigaunu ir nusprendžiu parašyti tiesiai šviesiai: „Deja, nesu akademikas, todėl negaliu atsakyti į tokį klausimą“. Žinoma, „akademiškumas“ įpintas specialiai, siekiant atskirti akademiškumą ir kasdien naudojamas žinias.
Apie krizes parašysime kada nors vėliau, bet šįkart apie tai, ką verta ir ko neverta kišti į savo galvą. Visgi ji yra Jūsų ir naujos niekas neduos, todėl geriau nešiukšlinti jos be reikalo.
Komunikacija nėra tas mokslas, kur egzistuoja formulės ir dėsniai (komunikacijos Niutonas matyt dar negimė arba jo raštai sudegė per Aleksandrijos gaisrą, o gal prašapo II Pasaulinio karo pragaro metu). Tai ir yra didžiausia komunikacijos bėda – kadangi egzistuoja tik bendrieji principai, o išvestinių dalykų yra begalė, atsiranda nesibaigiantis skaičius guru ar šiaip išties protingų žmonių, kurie bando komunikaciją „sudėlioti į lentynėles“. Internetas tiesiog lūžta nuo įvairių „3 dalykai, kuriuos turi žinoti komunikatorius“, „17 punktų, kurie lemia asmens įsitraukimą“. Patyrusiam žmogui visos šios rašliavos kelia šypseną, o piktesnis, žiūrėk, dar ir brūkštelės atsakymą komentarų skiltyje, tarkim, „5 dalykai, dėl kurių neverta skaityti šio teksto“. Žodžiu, visi atrodome ir jaučiamės protingi, bet nuo to aiškumo nėra lengviau.
Komunikatoriai, ypač jaunimas, privalo pirmiausia pradėti nuo vieno paprasto dalyko – jie turi suprasti ir įsiminti svarbiausią komunikacijos dėsnį „komunikacijoje formulės neegzistuoja, tik dėsniai ir jie pakankamai bendri“. Abejojate, paskaitykit apie paradoksus – ir kokios formulės čia tiktų?
Prieš gerus 30 ir daugiau metų kompiuteriai užėmė pusę kambario (sudėtingesni ir krepšinio aikštelės plotu buvo matuojami) ir bent jau Sovietų sąjungos erdvėje buvo vadinami „skaičiavimo mašinomis“. Įdomios jos buvo tuo, kad su jomis bendravimas vykdavo naudojant kieto popieriaus korteles, vadinamąsias perfokortas. Ir jau tada galiojo principas, kad „atsakymas priklauso nuo to, ko tu paklausi“. Kuo tai susiję su komunikacija? Todėl, kad čia viskas priešingai – „ko tu beklausi, nieko negausi“, tiksliau, gausi begalę atsakymų, kurie skirsis ne tik reikšminiais atspalviais, bet netgi gali būti radikaliai priešingi. Ir tai yra faktas, kurį visokie guru bando paneigti bandydami įžvelgti aiškias formules. Tai primena žiūrėjimą į ateitį, stebint žvaigždes pro ką tik išgerto butelio dugną.
Tačiau viskas ne taip blogai – egzistuoja bendrieji dėsniai, kurie lemia tam tikras tendencijas, aiškias kryptis. Būtent juos reikia ir žinoti, nes bent jau eidami į pietus, nenueisite į šiaurę. Dėsniai Jums pasakys, kodėl dabar vyksta tai, kas vyksta, ir kas iš to gali vystytis toliau. Jeigu Jūs atmintinai išmoksite krizės komunikacijos modelius, greičiausiai krizės neišspręsite. Yra kokia 95 proc. ar net didesnė tikimybė, kad bus priešingai – Jūs krizę tik pagilinsite. Kodėl? Nes situacijos nėra standartinės, teks atsirinkti modelį, vėliau jį reikės modifikuoti pagal situaciją. Rimtose krizėse laikas skaičiuojamas valandomis ar net minutėmis, o stresas yra milžiniškas. Ir Jūs galvojate, kad turėsite galimybę atsisėsti kur nors nuošalyje ant kelmelio, įsipilti kavos, bokalą alaus, prisidegti cigaretę, žvelgti į tolį ir ramiai ar net svajingai susimąstyti apie „krizės komunikacijos modelio pritaikomumo galimybes, modifikavimo poreikius atsižvelgiant į keliamus užduotis, susidariusią situaciją, turimus resursus“?… Jeigu atsakymas teigiamas, rekomenduoju skubiai ieškotis kitos profesijos, nes Jūs dar nesuprantate, kur patekote.
Jeigu jau domitės krizėmis, tai pirmiausia pradėkite nuo to, kodėl jos apskritai kyla. Štai čia rašėme, koks yra bendrasis dėsnis, jeigu norite, kad krizių apskritai nebūtų. Kaip matote, nėra konkrečių veiksmų, yra tik bendras požiūris ir tendencija.
Prieš gerą pusmetį viena asistentė, susirūpinusi artėjančiais egzaminais, buvo puolusi į neviltį. Pasidomėjau, pasirodo, su teise ji nelabai bendrauja, o reikia pasiruošti apie komunikacijos teisinį reguliavimą iš ~300 psl. storio knygos. Ji mokėsi ne aukštojoje, o kolegijoje, bet vis tiek nesuprantama, kam reikia komunikacijos teisei paskirti semestrą, jeigu visi aktualūs klausimai telpa į keletą punktų: „šmeižtas“, „anonimiškumas“, „prekės ženklo apsauga“, „svetimos informacijos naudojimas“ ir dar keletas?
Lietuvos komunikacijos industrijoje naujų specialistų paruošimas yra problema. Galime čia daug bėdavotis kaip močiutės prie bažnyčios laiptų, tačiau vienas esminių nerimą keliančių dalykų yra pernelyg didelis mokymo akademiškumas ir pernelyg didelis atotrūkis nuo realybės. Prieš keletą mėnesių gėriau kavą su vienu kolega ir jis pasakojo, kad jo agentūroje visi kolegos (išskyrus jį patį) yra iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Pakraipėme galvas, o paskui, padiskutavę keletą minučių, supratome, kad TSPMI priverčia žmogų mąstyti ir ieškoti dėsningumų, nesiekiant pateikti galutinių formulių. Greičiausiai taip ir yra.
Tad linkiu visiems anksčiau ar vėliau pajusti vis stipresnį jausmą širdyje, kuris vadinasi taip: „aš žinau, kaip viskas dabar vyks…“.