Kaljanų entuziastas Aleksejus priėjo prie mūsų staliuko ir pradėjo savo istoriją-žaidimą, kurio klausėmės kaip vaikai. Pirmiausia jis paklausė, kiek yra pasaulio krypčių. Mums teisingai atsakius ir išvardijus – šiaurė, rytai, pietūs ir vakarai – Aleksejus tęsė žaidimą ir paklausė, kas mums siejasi su šiaure? „Šaltis, gaiva“, – atsakėme. Kaljanų meistras pridūrė, kad čia būtų mėtų natos, ir tęsė žaidimą, keliaudamas į rytus.
Vienas per kitą šūkavome, kad rytai mums siejasi su prieskoniais ir aitrumu, o Aleksejus fiksavo – tai būtų intensyvus skonis. Pietums „prirašėme“ kaitrą ir vaisius, Aleksejus pridūrė – saldumas. Kas buvo vakaruose – nepamenu, nes smegenys dar niekada nedalyvavo tokiame žavingame pardavimo procese. Girdėjau tik, kad kažkas vakarams priskyrė mėsainių skonį.
Iš saldaus susižavėjimo pažadino kaljanų meistro klausimas: „Tai kur mes norime šiandien nukeliauti?“ Taip stipriai norėjau į rytus (ir taip įtikėjau, kad kaljanas mane į juos nukels), kad šią kryptį ir parinkau visai mūsų kompanijai. „Puiku, keliausite į rytus. Tik dar vienas klausimas – kokioje santvarkoje mes gyvename? Taip, kapitalizme. Kas čia svarbiausia? Taaaip, pinigai. Tai jūsų kelionė, pridėjus į ją sirupo, kainuos 12,49“, – mus visus prajuokino Aleksejus.
Man neberūpėjo, kodėl ne 9 eurai. Būčiau sutikusi mokėti ir dvigubai daugiau, nei buvo nurodyta. Man jau buvo parduota istorija, neapčiuopiama fantazija, tai, kas realiai neegzistuoja, kas sukurta tik mano proto. Užsimerkusi, rūkydama kaljaną ir mėgaudamasi anyžiaus skoniu, aš buvau rytuose.

Mes, Homo sapiens, pralenkėme kitus Žemės gyventojus todėl, kad mokame kurti istorijas ir vienas kitą įtikinti realiai neegzistuojančiais, neapčiuopiamais dalykais. Mes sukūrėme valstybes ir religijas, nes gebėjome įsivaizduoti ir kitam papasakoti pačių sukurtas istorijas ir mitus, kitaip sakant – tai, ką susidėliojome tik savo galvoje (apie tai labai įdomiai rašoma Yuvalio Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“). Kaljanų meistras mums papasakojo istoriją, leido įsivaizduoti, vien nuo žodžių pajusti, kokia skani bus ta kelionė – dar prieš paklausdamas apie ją. Ką jau kalbėti apie tai, kad realios kelionės nebuvo, tik ta – mūsų vaizduotėje.
Kitas aspektas – sužaidybinimas. Jis įtraukia ne tik vaikus, bet ir mus, suaugusiuosius, ir padeda išlaikyti dėmesį kur kas ilgiau nei 8 sekundes. Tai leidžia pristatyti prekę ar paslaugą, nepraradus auditorijos dėmesio, kai įprastai pusė jos ima nuobodžiauti ir kažkur klajoti mintimis, o kita pusė atsainiai scrolina savo išmaniuosius. Sužaidybinimas įtraukia visus – visa mūsų bičiulių kompanija atsakinėjo į Aleksejaus klausimus, visi mes vardijome, kas mums siejasi su šiaure ar pietumis, visų mūsų mobilieji telefonai buvo pamiršti. Ir mes visi taip pat stipriai norėjome pagaliau pažinti tą produktą, apie kurį taip svajingai pasakojo kaljanų meistras.
Kokia išvada? Negalvokite, kaip parduoti konkretų daiktą ar paslaugą, pirmiausia apmąstykite, kokią istoriją, kokius potyrius jie gali suteikti vartotojams. Parduokite juos. Parduokite ne kuponą šukuosenai, parduokite pirmojo pasimatymo žavesį. Ne naują kilimą svetainei, o malonumą šokti basiems skambant džiazui. Ne avižinę košę, o galimybę greitai, net pramigus, pradžiuginti mylimąjį pusryčiais į lovą. O kad jus išgirstų – nepamirškite žaidimų. Nebent spėsite susisukti per 8 sekundes.
P. S. Ir, žinoma, apsilankykite šioje kavinėje kurį šeštadienio vakarą, kai labai išsiilgsite kelionių.