– O kur jūs dirbate?
– Viešųjų ryšių srityje.
– A, tai čia jūs kuriate visokius skandalus…
Tai – du dažniausi scenarijai, kurie susiklosto bendraujant su nuo mūsų profesijos nutolusiais žmonėmis. Pirmasis buvo dažnesnis prieš kokius penkerius metus, tačiau su panašia situacija vis dar tenka susidurti įvairiuose giminių susitikimuose arba, kiek perfrazuojant („vaikeli, aš vis tiek nesuprantu, tai ką tu ten dirbi?“), bene kiekvienąkart lankant tėvus ar senelius. „Aaa“ potekstė visada ta pati – „skamba rimtai, bet vis tiek nesuprantu, kuo jūs užsiimate“.
Tačiau šįkart daugiau noriu pakalbėti apie scenarijų Nr. 2. Ir pradėsiu nuo gerų žinių. Vis daugiau žmonių jau supranta, kas yra viešieji ryšiai ir kodėl jų reikia – teigiamas įvaizdis, palankus visuomenės vertinimas prisideda prie įmonių ar asmenų sėkmės (čia ir atsakymas seneliams – paprastai tariant, tą mes ir darome). Manau, kad prie to prisidėjo ir socialinių tinklų populiarumas – juose žaibiškai sklindanti informacija gali labai greitai tą įvaizdį pagerinti arba visiškai sugadinti (nesenas „Ten Walls“ pavyzdys).
Tačiau blogesnė žinia yra ta, kad nemaža visuomenės dalis deda lygybės ženklą tarp viešųjų ryšių ir neigiamos informacijos slėpimo, pastangų pasirodyti geresniu nei iš tiesų yra, melo, skandalų ir visų kitų žiniasklaidoje eskaluojamų negatyvų. Kitaip tariant, eilinį kartą batsiuvys yra be batų – kurdami teigiamą reputaciją kitiems, pamirštame, kad mūsų pačių įvaizdis yra gerokai iškreiptas.
Neseniai žiūrėdama TV žinias eilinį kartą išgirdau, kad vienas politikas bandė inicijuoti kažkokį projektą, bet, cituoju žurnalistą, „pasirodo, tai tebuvo viešųjų ryšių akcija“. Panašiomis „viešųjų ryšių akcijomis“, kurios turi neigiamą atspalvį, dažniausiai ir garsėja politikai ar politinės partijos. Į Google įvedus šį raktažodį, gaunu apie 110 tūkst. rezultatų su panašiomis antraštėmis: „A.Butkevičius: Visagino AE buvo viešųjų ryšių akcija“, „Konservatorių blaškymasis dėl sostinės mero – nevykusi viešųjų ryšių akcija?, „Interpeliacija ministrui J. Olekui – opozicijos viešųjų ryšių akcija?“ ir t.t. Nuolat girdėdami, kaip politikai iš vienos ar kitos akcijos „darosi sau PR‘ą“, žmonės ima visus viešuosius ryšius laikyti nešvariu reikalu.
Kodėl viešieji ryšiai dažniau minimi neigiamame kontekste? Labai banalu, bet… Apie gerus dalykus žiniasklaidai kalbėti neįdomu. Kada paskutinį kartą matėte antraštę „Graži socialinė akcija“, „Labai reikalinga viešųjų ryšių akcija“, „Viešųjų ryšių akcija pagelbėjo“? O jų iš tikrųjų yra. Įmonės vis geriau supranta teigiamą socialinės atsakomybės įtaką jų įvaizdžiui, tačiau bendraujant su žurnalistais, pastebime, kad teigiamos žinios sunkiau praeina redakcijos barjerą, nes „žmonėms neįdomios geros naujienos“ ir juk „aišku, kad tai – viešųjų ryšių akcija“. Dėl to ir į neigiamą foną ar skandalą įvilktų žinių žiniasklaidoje tik daugėja.
Ką daryti? Daugiau pasakoti apie tai, kokius gražius ir naudingus projektus įgyvendiname? Edukuoti visuomenę apie tai, kaip kenkia neigiamų žinių skaitymas? Ar sugalvoti dar vieną „viešųjų ryšių akciją“, kuri pakeistų neigiamą šios profesijos įvaizdį? 🙂
Yra siūlymų „viešuosius ryšius“ keisti į „ryšius su visuomene“, nes šis terminas turi daugiau teigiamų asociacijų. Taip pat kalbama apie tai, kad politikams vertėtų iš savo terminijos išbraukti „viešuosius ryšius“ ir šio junginio nevartoti dangstant savo nesupratimą. O ką gali kiekvienas viešųjų ryšių specialistas? Manau, kad tikrai galime pajudinti smegenis – užuot paklusdami paklausos dėsniui ir skleisdami negatyvias ar skandalingas žinutes, galvoti daugiau kūrybiškų, gražių ir žiniasklaidai patrauklių komunikacijos idėjų.