T.Kivikas žinomas tuo, kad jis prieš du dešimtmečius neįtikėtinais tempais iš nuostolių ištraukė energetikos kompaniją. Kai susirinkusieji klausia, kaip jam tai pavyko, kaip jis motyvavo darbuotojus, kurių dažnas jau „krovėsi lagaminus“, šiuo metu jau garbaus amžiaus svečias atsako, kad jo pagrindinis ginklas buvo žodžiai: „Aš nežinau“.
T.Kivikas naudojo veiksmingą vidinės komunikacijos būdą – jis siekė parodyti nesąs visažinis lyderis ir genijus, turintis burtų lazdelę, kuria mostelėjus viskas stos į savo vietas. Jis į daugelį klausimų, kuriuos jam kėlė darbuotojai, atsakydavo, kad atsakymo nežinąs, tačiau ragino jo ieškoti pačius darbuotojus. „Kai darbuotojai suprato, jog niekas jiems nepadės ir už juos sprendimų nepriims, jie patys ėmėsi spręsti kompaniją iškilusias problemas“, – prisimena T.Kivikas.
Kodėl mes rašome apie tai? Didžioji dalis verslo pamokymų bei komunikacijos knygų remiasi įprasta formule „komandai reikia vizijos, kuria ji norėtų sekti“ (dažniausiai ją kažkas, o tai yra vadovai, sukuria ir pristato). Politikoje ši formuluotė transformuojama į dar radikalesnę: „Sekėjai lyderiui atiduoda savo laisvę nuspręsti mainais į lyderio pažadamą saugumo jausmą“. Tiek ši, tiek T.Kiviko naudota vidinės komunikacijos strategija nėra bloga ar gera – jos abi turi savo stiprybes ir savo silpnybes. Galima sutikti, kad T.Kiviko sėkmė susijusi ir su švedišku mentalitetu, kur sutarimas ir bendruomeniškumas yra labai svarbios vertybės, todėl tokia strategija gali neveikti JAV, kur yra stiprus asmens kultas.
T.Kivikas nuėjo ilgesniu, bet didesnį verslui stabilumą garantuojančiu keliu – kai komanda suvokia, jog ji pati turi teisę spręsti, vadovo pasikeitimas nedaro praktiškai jokios įtakos.
Taigi vidinės komunikacijos strategija „vadovybė nieko nežino“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailystė.
Mūsų tikslas atkreipti dėmesį ir pasiūlyti apsižvalgyti ir pagalvoti apie kitokius kelius. Kas susidomėjo, rekomenduojame paskaityti „Veikianti laisvė ir atsakomybė“. Šioje knygoje primenama gerai žinoma tiesa: „kuo daugiau žmonėms suteiksi laisvės spręsti, tuo daugiau jie prisiims atsakomybės ir atvirkščiai“.