Tikriausiai labai nesuklysiu sakydama, kad anksčiau, mūsų tėvų ar senelių laikais, garbingiausių profesijų sąraše dominavo medikai, mokytojai arba… kunigai. Dabar, fintech, crypto, startupų ir kūrybinių industrijų laikais, situacija kiek pasikeitė.
Pavyzdžiui, mano mama iki šiol nesupranta, ką aš dirbu. Pasakoju, kad mano darbas šiek tiek susijęs su žurnalistika, tada ji klausia, kodėl mano nuotraukos nėra spaudoje arba manęs nerodo per televizorių. Čia jau bus karjeros viršūnė, sakau. Dar priduriu, kad turiu reikalų su reklama, renginiais, dirbu su įvairiais klientais ir stengiuosi, kad jie taptų žinomi, kad apie juos (arba jie patys apie save) ne(pri)kalbėtų blogai arba kad ji norėtų nusipirkti būtent šį telefoną.
Deja, tarp mano minimų klientų pasitaiko ir tokių, apie kuriuos ji nebūna girdėjusi, ir galų gale mūsų pokalbis vis tiek atsiduria aklavietėje. Aš nebesistengiu nieko paaiškinti, bet noras, kad mama mano veikla didžiuotųsi, niekur nedingsta.

Medikas ar kunigas – profesijos, kurioms suprasti praktiškai nereikia papildomų pastangų: su jomis susiduriame kasdieniame gyvenime, tad ir suvokiame by default. O štai mamai suprasti, ką veikia fintech srityje dirbantis duomenų analitikas, gerokai sunkiau. Ką jau kalbėti apie pasididžiavimą! Taigi norėdami suprasti, kaip jį sukurti, pirmiausia pabandykime suvokti, iš kur jis kyla.

Prieš kelis dešimtmečius patrauklias darbovietes apibrėždavo „geras“ ir laiku mokamas atlyginimas. Na, ir neretai galimybė iš ten „šį tą išsinešti“.
Laikai keičiasi ir šalia tokių įprastų naudų kaip atlygis atsiranda „minkštųjų“ – galimybė prisidėti prie inovatyvaus produkto kūrimo, galimybė vystyti įmonę, sulaukusią milijoninių investicijų, galimybė dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. O visa tai atveria duris ir į žiniasklaidą.
Mamai pamačius, kad reportažą apie vaiko darbovietę rodo televizija arba rašo laikraščiai, įspūdis, kad ji išskirtinė, gerokai sustiprėja.
O ką galvoja potencialus talentas, nuolat matydamas įmonę televizijos reportažuose ar laikraščių puslapiuose? Žinoma, tai labai priklauso nuo temų, kuriomis kalbama, bet galbūt jo dėmesį patraukia tai, kad būtų įdomu dirbti tokioje skaidrioje organizacijoje? Arba kad įmonės vidinė kultūra jam artima? O gal norisi prisidėti prie tokiais pasiekimais garsėjančios bendrovės veiklos?

Anksčiau apie tai, kad kaimynės vaikas daktaras atliko sudėtingą operaciją, žinia pasklisdavo ją nugirdus parduotuvės eilėje ar susėdus prie švenčių stalo. Dabar šią funkciją atlikti puikiai gali tradicinė ar socialinė žiniasklaida.
Atminkite, kad jūsų kolegos – specialistai, puikiai išmanantys savo sritį. Duokite jiems galimybę kalbėti – pasiūlykite dalyvauti konferencijose, duoti komentarą žiniasklaidai, prisidėti prie įmonės tinklaraščio rašymo, reikšti savo nuomonę feisbuke ar linkedine. Net jei mama iki galo nesupras, apie ką rašo ar ką konferencijoje kalba jos vaikas, pamačiusi jo nuotrauką prie straipsnio tikrai spustelės širdelę.
O ką apie asmeninių prekės ženklų kūrimą pagalvos potencialus darbuotojas? Manau, kad dauguma turėtų įvertinti įmonės teikiamas galimybes stiprinti savo įvaizdį, gilinti ar dalytis savo srities žiniomis.

Jeigu neturite galimybės išleisti darbuotojo į viešumą, pasinaudokite vidinės komunikacijos priemonėmis. Senas geras „mėnesio darbuotojas“, filmavimasis korporatyviniame vaizdo klipe, galimybė patekti į įmonės naujienlaiškį ar nuotraukos feisbuke (žinoma, prieš tai paprašius sutikimo) – visa tai gali virsti puikiais daiktiniais įrodymais mamai, kad jos vaikas yra pastebimas, vertinamas ir priklauso šauniam kolektyvui.
Tad net jeigu mama nesupranta srities, kurioje vaikas dirba, tokie daiktiniai įrodymai gali puikiai prisidėti prie kylančio pasididžiavimo.
O ką tai pasako talentams, kuriuos norite privilioti? Komunikuoja draugišką atmosferą ir smagią vidinę kultūrą.

Beje, ir patys darbuotojai gali virsti puikiais pasididžiavimo kūrėjais perpasakodami tai, kaip darbe su jais elgiamasi. Grįžtamasis ryšys, įvertinimai, apdovanojimai, dalyvavimas įmonės renginiuose – visa tai, ką darbuotojas gali papasakoti mamai. O mama – pasigirti draugėms. Ir tuomet tampa nelabai svarbu, kas tas startuolis.
Ką tokiais veiksmais komunikuoja įmonė? Mažų mažiausia – kad darbuotojai jai rūpi, o jų pasiekimai yra vertinami.
Sąrašą galima tęsti, nes kiekvienai mamai įspūdį gali padaryti skirtingi dalykai. Dienos pabaigoje viena vis tiek nerimaus, kad tenka dirbti viršvalandžius, kitai knietės paklausti, ar žinai, kiek algos gauna kolega. Bet galiu patikinti, kad remiantis šiuo pradžiamoksliu galima pasiekti neblogų rezultatų. Pabandom?