Kaip apibrėžtum ST reiškinį ir kokios, tavo nuomone, jų aktyvėjimo priežastys? Ar įmanoma numatyti, kokia nauja ST prikaustys visuomenės dėmesį?
Apibrėžimų esama įvairių, tačiau, paprastai tariant, ST – tai įsitikinimas, kad kelių ar daugiau asmenų grupė, minimalizuodama žinojimo lauką, siekia piktavališkų tikslų. Dargi galima įvardyti konspiracizmą – kaip pasaulėvaizdį, kai tikima, jog pasaulį valdo kažkokios tamsios blogio jėgos.
Nepaisant jų tarsi jaučiamo suaktyvėjimo, tai nėra naujas reiškinys, o šiandienos ST skaičiumi veikiausiai nusileidžia ir XIX a. vykusiai masonų karštinei, ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėms. Net ST aktyvistų pastangos jas skleisti, matyt, nusileidžia Henry Fordui, kuris, siekdamas antisemitinių ST populiarumo, XX a. 3 deš. savo lėšomis išplatino per pusę milijono spausdintų kopijų.
ST nuolat generuojamos daugybę amžių, tačiau dar ir šiandien labai sunku numatyti, kur nauja ST užgims, kuri išpopuliarės. Tai tarsi vaizdo klipo tapimas virusiniu: post factum galime įvardyti elementus, kurie prisidėjo prie jo sėkmės, tačiau tai suplanuoti nuo iki, sukurti 100 proc. virusinį turinį – keblu.
Vis dėlto tokios klasikinės ST kaip Illuminati ar žydų sąmokslas nuolat sukasi mūsų naratyve, banguoja, o šiuo metu, matyt, ir auga. Perfrazuojant filosofą ir rašytoją Umberto Eco, negali turėti geros ST be tamplierių, tad „sėkmingos“ ST dažniausiai inkorporuoja senąsias, taip įgaudamos legitimumo. Jų kūrėjai, panašiai kaip prekių ar paslaugų, siekia kuo platesnio jų judėjimo, tik čia dažniau, bet tikrai ne visada, vertė yra ne pinigai, o įsitikinimas savo tiesa. Tad galime matyti, kad dėmesys ir sklaida – jų tikslas, o drauge ir būtinos sąlygos įsitvirtinti.
Šiandien jaučiamą ST suaktyvėjimą labiausiai lemia internetas. Jis taip pat padeda joms įsilieti į bendrų, aktualių temų lauką. Tai neįvyksta be žiniasklaidos indėlio – ST beveik visada įjautrina ir suskaldo žmones į bent dvi stovyklas, tarsi neleisdamos likti neutraliam. Tai natūraliai didina klikų skaičių, sklaidą ir užsuka užburtą ratą. Galima sakyti, kad jos žiniasklaidoje veikia beveik taip pat gerai kaip katastrofos – tik pastarosios turi iš tiesų įvykti, o ST realūs faktai nebūtini.
Koks mechanizmas slypi po jų patrauklumu?
Vienus masina pragmatiniai tikslai, kitus – tai, kad ST suteikia tam tikrą alternatyvią pasaulio supratimo naratyvo versiją, nuramina ir suteikia jam logiką – juk priešingu atveju tektų pripažinti, kad pasaulis mums yra pernelyg sudėtingas suprasti, o blogi dalykai tiesiog nutinka. Tai taip pat rodo, kad žmonės nepatenkinti jiems siūlomais naratyvais ir siekia juos keisti, jaučiasi negirdimi, o tai skatina jungtis prie grupių, kuriose jie galėtų jaustis suprasti, būti jų dalimi.
Skamba kaip stereotipinių psichologinių poreikių išpildymo mechanizmas. Iš jo kyla ir ne mažiau stereotipinis ST fano portretas. Jei juos įsivaizduotume kaip tam tikrą target audience, kaip manai, ar įmanoma išskirti esminius bruožus?
Turbūt daugumai pirmiausia iškyla žmogelio, kuris užsidėjęs iš folijos padarytą skrybėlę garina actą, vaizdinys, tačiau, deja, bendrų vardiklių tarp tikinčių ST nėra. Pagal žmogaus identitetą galime tik suponuoti, kokiomis ST jis gali būti labiau linkęs tikėti, tačiau ne tai, kiek stipriai. JAV respublikonai veikiau bus linkę tikėti deep state sąmokslu, tačiau ir demokratai nėra jiems atsparūs ir, pavyzdžiui, bus dažniau linkę tikėti, kad Rugsėjo 11-osios išpuolis buvo surežisuotas. Nors esame linkę manyti, kad ST tiki tik marginalai, iš tiesų jos įtraukia ir visiškai statistiškai normalius žmones, o tai ypač apsunkina kovą su jomis.
Šiam aspektui nagrinėti taip pat parankus Daningo-Kriugerio efektas – jis nusako reiškinį, kai žemesnių gabumų žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo, o asmuo, sukaupęs daugiau tam tikros srities žinių, išlieka sau kritiškesnis nei pirmasis, kuris įvardijamas kaip esantis kvailumo kalne. Vis dėlto tyrimai rodo, kad net ir tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių penktadalis tiki bent viena ST. Išmanyti galime tik kelias sritis, todėl tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, NASA mokslininkas vargu ar dvejos nusileidimo mėnulyje faktu, tačiau tai absoliučiai nereiškia, kad jo negalės paveikti ST apie GMO, o genetiko – pirmoji teorija.
Kitaip tariant, šiandien visi jaučiamės viską išmanantys, milžiniškas informacijos srautas verčia žiniasklaidą ir aplinką pateikinėti ir pasitikėti paviršutiniška informacija. O kai internetas tik dar labiau skatina individus užsidaryti savo sociumo burbule – turime ST teorijoms tinkamą dirvą.
Nepaisant ST suvaldymo efemeriškumo, ar galima išskirti pagrindinius geros ST ingredientus?
Taip. Jos visos pasižymi gana tipine struktūra: reikia sukurti blogiukus ar veikėjus, kurie už viską būtų atsakingi, sugalvoti, kokiu būdu jie už tai atsakingi, kaip jie veikia ir koks jų tikslas. Jei dar galima rasti atspirties taškų praeities įvykiuose ar atrasti temą, kuri visuomenėje turi stiprų emocinį krūvį, – tikėtina, kad ST galima užmaišyti. Atsižvelgiant į istoriją, JAV visuomet labiau veiks su masonais ir Illuminati siejamos teorijos, Lietuvoje tradiciškai greičiau iškils politiškai angažuotos, vaikus ar kultūriškai neatsiejamus elementus, pavyzdžiui, medžius ir vilkus, liečiančios idėjos. Tam tikra prasme ST gimimas ar sukūrimas beveik visais atvejais primena produkto įvedimą į rinką, o kai produktas įvestas, tapęs visuotiniu, faktas, kad tai sukurta arba kaip sukurta, praranda prasmę ir nebetrukdo veikti toliau.
Vis dėlto ST teigiamų faktų viešinimas ir pripažinimas rezonuoja su komunikacijos srityje kartojama mantra apie skaidrumą, pasitikėjimo svarbą ir tai, kodėl juodasis PR ne tik neetiškas, bet ir itin rizikingas. Kokį poveikį turi tiesos „išaiškėjimas“?
Apskritai sąmokslai yra normalus reiškinys, juk ir nusikalstami susivienijimai tam tikra prasme veikia sąmokslo principais. Net Molotovo–Ribentropo paktas tam tikra prasme galėtų būti interpretuojamas per šią prizmę: buvo oficiali ir neoficiali jo dalys, du lygmenys, pozicionuojami ir realūs tikslai. Kalbant apie strateginį dviejų dugnų taikymą, logiška, kad tai gali praversti kaip patogus įrankis nukreipti dėmesį, o ir priešo, kad ir kas jis būtų, atžvilgiu suskaldžius visuomenę, paskatintus abejoti – jau pusė darbo atlikta.
Tačiau išaiškėjus faktams pasitikėjimas prarandamas ir jį atkurti labai sunku. Pakanka prisiminti situaciją, kai paaiškėjo, kad JAV „Public Health Service“ nuo 1932 iki 1972 apsimetė, jog gydo sifiliu užsikrėtusius juodaodžius, kai iš tiesų stebėjo ligos eigą jų negydydami (vadinamoji Tuskigio sifilio studija). Dar ir šiandien ši demografinė grupė pasižymi didesniu priešiškumu sveikatos sistemos klausimais, joje sparčiau įsišaknija naujos teorijos, o tai turi labai realių pasekmių. Kita vertus, pastarieji metai, ypač politikos klausimais, rodo, kad visuomenės tolerancija melui, netaktams ir alternatyviems faktams auga.
Grįžtant prie realių ST keliamų grėsmių valstybėms ar verslui – kokias galima išskirti pagrindines kovos su jomis priemones? Kaip vertini šiuo metu po truputį taikomus socialinių medijų mechanizmus, skirtus stabdyti fake news ir ST?
Pastebima, kad jei žmogus kažkuriuo metu pradeda tikėti, kad, pavyzdžiui, nusileidimo mėnulyje nebuvo, pakeisti šį požiūrį jau keblu, todėl tradiciškai didžiausias ginklas – švietimas. ST gimimą ir prielankumą joms skatina ne nežinojimo, o svetimumo baimė. Jei pažvelgtume retrospektyviai, dauguma naujų dalykų (ar tai būtų kreditinės kortelės ir 5G), ar ST objektu tampančios tokios bendruomenės kaip žydai ar masonai turi tam tikrą distanciją nuo paprastų žmonių, pasižymi tam tikru atsietumu ar slaptumu nuo mums įprastos normos. Tad pirmas žingsnis – ieškoti būdų, kaip tą svetimumą, napažinumą mažinti.
Vis dėlto tapus ST taikiniu svarbu suvokti, kad dažnai į atvirą konfliktą veltis nėra naudinga – tai tik stiprins priešingos pusės įsitikinimus. Vienas didžiausių ST keliamų iššūkių yra tai, kad jos žaidžia nefalsifikuojamu gėrio ir blogio kovos naratyvu, kuris reiškia, kad argumentai čia bejėgiai. Pavyzdžiui, antivakseriams tai, kad tyrimų tam tikrais aspektais nebuvo, reikš, kad tiesa buvo slepiama ir netiriama, nauji tyrimai reiškia konspiraciją, o autoritetų nuomonė tik didins distanciją iki tikinčiųjų.
Todėl kalbant apie ST labai svarbu mokytis kurti alternatyvius naratyvus, kalbėti ne tik argumentų, bet ir emocijų kalba, ieškoti istorijų, kurios pateiktų dar kitus pasaulio aiškinimus. Kitas variantas – ieškoti būdų mažinti jų suvokiamą grėsmę. Kaip pavyzdį įsivaizduokime, kad galima sukurti Illuminati simboliką turinčius žaislus, tam tikra prasme blogį infantilizuoti. Tokioje aplinkoje, kur bet kokia reklama – vis dar reklama, pats pradėtum kurti produktą. Dargi, tikėtina, tokiu atveju ir priešininkai, ir palaikytojai tą prekę pirktų. Tai būtų naudinga ir pardavimams, ir tam, kad ilgainiui tema netgi galėtų tapti triviali.
Žinoma, matome, kad kai pasireiškia realios grėsmės, tik minkštųjų priemonių gali nepakakti. Nemanau, kad visiška cenzūra šiuos klausimus išspręstų, tačiau vien tai, kad populiariausios socialinės medijos nebeleistų ST skleidžiančių įrašų reklamuoti ir monetizuoti, jau būtų veiksminga. Galima spekuliuoti, kad pernelyg ilgai internetinė erdvė buvo tariamai atsieta nuo realaus pasaulio, joje galėjai daryti ir sakyti bet ką nesulaukdamas pasekmių. Tačiau jau šiandien matome, kad tai keisis. Alexo Joneso ir Sandi Huko mokyklos aukų tėvų veiksmai rodo, kad ir kita pusė po truputį priversta sverti ir atsakyti už savo žodžius.
Vis dėlto tai nereiškia, kad turėtų įsigalėti radikalesnė cenzūra – pernelyg didelė tikimybė, kad tai turėtų priešingą efektą. Jei žmonės nebeturės kur kalbėti, tai nereiškia, kad jie nekalbės. Spaudimas kaip tik gali skatinti radikalizuotis, persikelti į pogrindį, užsidaryti savyje, o tuomet jau pasekmės taps tikrai neaiškios – nedingus giluminėms prielankumo ST priežastims, jų atstovų veiksmai galėtų mutuoti į nenormalias ir dar pavojingesnes formas.
Ir pabaigai, truputis kritikos mūsų mainstraminei kultūrai: ar matai realių ir ST primetamų jos tapatumų? Ar joje nėra atitinkamų sąmokslų ar propagandos mechanizmų, tokiomis pačiomis priemonėmis, su visa derama kritika, išryškintų Šiaurės Korėjos dokumentikoje „Propaganda“?
Žinoma, mūsų kultūra turi ir konspiracijų, ir propagandos elementų. Joje tikrai netrūksta priemonių, kurios į žmogų žvelgia tik kaip į vartotoją, skatina pirkti, nuolatinę fear of missing out, diktuoja savo identiteto kūrimo reikmę ir priemones. Ar tai yra kultūros tikslas, ar pašalinis produktas – atviras klausimas. Vis dėlto net jei sutinkame, kad pagrindinis Vakarų tikslas yra daugiau parduoti, tam, kad tai taptų ST objektu, šiame naratyve turi atsirasti didesnis tikslas – kaip didžiojo blogio siekis paversti mus, pavyzdžiui, zombiais. ST šiuo atveju pateiktų logišką naratyvą, kuriame kažkas yra atsakingas ir turi planą, kai tikrovėje mes turime daugybę smulkių galios centrų, kurie daro kažką žalingo ar neetiško ne todėl, kad to norėtų, o tiesiog todėl, jog negalvoja apie savo veiksmų pasekmes.