Šiuolaikinis neuromokslas ir psichologija jau gana gerai supranta, kaip mūsų veiksmams ir priimamiems sprendimams įtaką daro emocijos, sąmoningos ir nesąmoningos mintys bei psichologinė ir fizinė savijauta. Paprastai tariant, būdami susierzinę, blaškomi pašalinių minčių ar vedami išankstinių nuostatų, vargu ar galėsime priimti geriausią įmanomą sprendimą, suprasti visų pirma save, o tuomet ir kolegas bei klientus, produktyviai su jais bendradarbiauti.
Sąmoningas dėmesingumas – tai būdas pasiekti ir išlaikyti aiškaus, nuo aplinkybių nepriklausančio proto būseną. Nors tokia formuluotė gali skambėti tarytum ištrauka iš Rytų religinių ar filosofinių tekstų, tačiau mindfulness yra daug žemiškesnis dalykas, nei gali atrodyti. Be to, jo pusėje yra ir mokslas. Naujausi tyrimai rodo, kad ilgesnį laiką praktikuojant sąmoningo dėmesingumo taktikas ir pratimus žmogaus smegenų aktyvumas ima koncentruotis ne seniausiai išsivysčiusiose smegenų dalyse, atsakingose už reaktyvų ir instinktyvų atsaką į išorinius stimulus, o naujesnėse, su racionaliu mąstymu ir savikontrole siejamose srityse.

Tai reiškia, kad pripratinus smegenis veikti mindfulness režimu, situacijas, kuriose atsiduriama, ir savo reakcijas į jas galima įvertinti objektyviau. Išmokus į situaciją pasižiūrėti tarsi iš šalies, pašalinus tam tikrus vidinius filtrus ir triukšmus, galima geriau ją suvaldyti, priimti taiklesnes išvadas ir jomis paremtus sprendimus. Tai itin svarbu komunikacijos srityje, kur poreikis reaguoti greitai gali išprovokuoti automatinį atsaką, o šis dažnai visai nenaudingas ar netgi žalingas.
Nenuostabu, kad apie sąmoningą dėmesingumą vis garsiau kalbama kaip apie būtiną „minkštąją“ kompetenciją visiems profesionalams, kuriems tenka priimti sprendimus, dirbti komandoje, ieškoti kūrybinių išeičių ir perspektyvų. Mindfulnesspraktikos vis populiaresnės tarp garsiausių įmonių vadovų, Silicio slėnio vizionierių ir tiesiog žmonių, kurie savo darbe ir asmeniniame gyvenime nori vadovautis atviresniu ir šaltesniu, net ir į sudėtingas situacijas ramiai reaguojančiu protu.

Be abejo, svarbiausias klausimas – kaipgi mindfulness būseną pasiekti? Galbūt tam reikia metus gyventi su Nepalo budistais medituojant? O gal perskaityti gausybę storiausių knygų ir pasirinkti specifinę mitybą? Kas žino, galbūt tai ir padėtų tikslą pasiekti greičiau, vis dėlto manoma, kad sąmoningam dėmesingumui ugdyti užtenka gerokai paprastesnių būdų.
Šiandien galima pasinaudoti ne vienu mokamu ir nemokamu mindfulness bei dėmesio sutelkimo treniravimo gidu ir net mobiliosiomis programomis, kurios leidžia per dieną skiriant vos keliolika minučių sistemingai ugdyti protą. Daugelis šių įrankių yra labai paprasti ir leidžia mindfulness praktikuoti iš esmės bet kada ir bet kur. Tiesa, svarbu, kad tokie pratimai būtų atliekami reguliariai, o pastangos būtų tęstinės.

Siekiant sąmoningo dėmesingumo taip pat rekomenduojama išsiugdyti tam tikrus kasdienius įpročius, kurie padės labiau susikoncentruoti ir dirbti produktyviau.
Nustoti multitaskinti. Galimybė atlikti daug darbų vienu metu skamba patraukliai, tačiau realybėje viena ranka rašant elektroninį laišką, o kita vartant svarbią ataskaitą, greičiausiai nei vienos, nei kitos užduoties nepavyks atlikti gerai. Galiausiai prie tų pačių darbų teks grįžti vėl ir vėl, o laiko jiems bus sugaišta daugiau nei atliekant juos vieną po kito.

Išjungti feisbuko pranešimus. Ir ne tik feisbuko, o visų programėlių ir platformų, kurios gali jais nuolat atakuoti. Tai pasakytina net ir apie naujus elektroninius laiškus informuojančius pranešimus – nebent, žinoma, būtina į juos reaguoti labai greitai. Tam, kad išvengtume blaškymo, elektroninį paštą patariama tikrinti, pavyzdžiui, tik kas valandą.
Svarbiausius darbus atlikti ryte. Daugelis darbo dieną pradeda nuo elektroninio pašto, tačiau verta šį įprotį pakeisti ir ryte imtis didžiausios koncentracijos reikalaujančių darbų arba susitikimų. Taip elgtis siūloma, nes, kaip sako liaudies išmintis, rytas už vakarą protingesnis. Arba tiksliau – mūsų smegenys ryte tiesiog veikia geriau.
Įsivertinti progresą. Kaip ir siekiant bet kurio kito tikslo, reguliariai stabtelėti ir įsivertinti, kaip sekasi, yra būtina. Tam, pavyzdžiui, galima kiekvienos savaitės pradžioje skirti laiko praėjusiai permąstyti. Žvelgiant retrospektyviai reikėtų pasistengti užfiksuoti ir kritiškai įsivertinti momentus, kai galbūt emocijos lėmė netinkamus sprendimus.