Svarstant, ar pradėti spręsti krizę, ar palaukti iki pirmadienio, pravartu įsivaizduoti patį blogiausią scenarijų, koks tik gali įvykti, ir jį nuolat turėti sau prieš akis. Kodėl? Nes laukiant pirmadienio tas scenarijus būtinai įvyks. Dar blogiau – blogiausias tavo sugalvotas scenarijus gali vėliau pasirodyti uogelės palyginti su tuo, kas iš tikrųjų galiausiai įvyks. 
Taigi, svarstyti, ar spręsti krizę, išvis neverta, nes atšaukti planus bet kokiu atveju bus mažesnis nuostolis nei paskui mažiausiai dvi savaites dirbti prie daugybės dalykų srebiant krizės privirtą košę ir vis tiek neišsrebiant. 

Komunikacijos žmonės taip pat turi gyvenimus ir – joks siurprizas – juos gyvena. O tai reiškia, kad kartais klientas gali paskambinti pačiame vakarėlio įkarštyje, vėlai naktį arba krizė įvyks tau nardant Ramiajame vandenyne. Bet ir tokiais atvejais neleidi sau atidėti reikalo iki pirmadienio – visi komunikatoriai turi draugų ar kolegų, kurie yra pakankamai susipažinę su komunikacijos virtuve ir gali pavaduoti ar padėti tol, kol atsilaisvins rankos. Kartais nutinka ir taip, kad kolegos, žinodami tavo darbo sritį ar klientus, netyčia pastebi tai, ko tu dėl poilsio ar pramogų savaitgalį nepamatei, ir tau perduoda visais įmanomais kanalais. 
Nesinori gąsdinti, bet nutikimų būna įvairiausių: vieną kartą teko paaukoti gero bičiulio gimtadienį todėl, kad šeštadienį įvykusi nelaimė smarkiai paplito ir reikėjo spręsti krizę bei stebėti, kas vyksta. Tokiais atvejais ateiti į gimtadienį vėliau nepažadėsi, nes visai nežinai, kiek krizė užtruks ir ar ji bus didelė, ar maža. O sykį teko keltis 23 valandą ir staigiai spręsti, ką daryti, nes paaiškėjo, kad klientas negalės (ne dėl savo kaltės) padaryti to, kas pažadėta ir apie ką jau informuota tiek visuomenė, tiek žiniasklaida. Ir ką tada? Nieko, tiesiog saldžius sapnus pakeičia atidus planavimas.
Tai, beje, yra viena priežasčių, kodėl gerai turėti komunikacijos žmogų ar agentūrą. Nes kartais žmonės visai nesupranta, kad atsikelti vėlai naktį tam, kad pasiruoštum reagavimo planą ir pradėtum reaguoti SAVAITGALĮ yra visiškai normalu, jei toks tavo darbas. Tą sunkiai paaiškinsi ir su komunikacija nedirbusiems senamadiškiems tėvams ar į miestą kviečiantiems draugams – tiesiog jei dirbi šioje srityje, turi galėti atidėti planus, pamiršti draugus ir kibti į darbus.

Dažna klaida yra ta, kad žmonės nenori komunikuoti savaitgalį, nes neturi informacijos, nepavyksta susisiekti su kolegomis ir todėl nevalingai laukiama pirmadienio. Galvojama, kad visuomenė ar žiniasklaida neatleis, jei nepateiksi visko iš karto, todėl geriau patylėti iki savaitės pradžios. Ne. Tai yra klaida. Kodėl? Nes tada visiems taip ir atrodys, kad jums svarbiau savaitgalis nei atsakyti į visuomenei ir žiniasklaidai rūpimus klausimus, ir jums net širdies dėl to neskauda. 
Neverta pamiršti, kad žiniasklaidai ir žmonėms taip pat savaitgalis. Jie puikiai supras, jei dar nėra pakankamai informacijos ar nepavyksta iškart išspręsti problemos, bet tuo pat metu jie matys atsiprašymą arba bent jau žaibišką reakciją. Jei krizė didelė ar net fatališka, triukšmo ir neapykantos gali būti labai daug, bet kažkur tarp eilučių aiškiai matysis, kad kažkas, spręsdamas šią krizę, dirba net savaitgaliais ir pateikia ne sausus ar oficialius atsakymus, o žmogišką poziciją, kurią visuomenė visada priims. 
Reagavimas į krizę savaitgalį tikrai užtikrins, kad bent jau kitus savaitgalius jūs galėsite pratęsti pasibuvimą su draugais, poilsį hamake ar kino maratoną. Tačiau numojus ranka vėliau rūpesčiai ir darbai bei pasekmės gali slėgti jus ne vieną savaitgalį ir tai bus kur kas nemaloniau nei vienas krizei spręsti paaukotas savaitgalis.