Taip taip, visokius burbulus mėgsta sprogdinti „Delfi“ ir klube „Panteros“ besilankančios damos. Pasirodo, ir aš atradau klausimą, kuris gali išversti iš kojų ir parodyti, kiek kūrybiškas, globaliai ir plačiai mąstantis yra žmogus.
Prieš kelias savaites vaikščiojau kampais ir galvojau, kokiu būdu man atsirinkti bendražygį, su kuriuo norėtųsi užkopti į vidinės komunikacijos everestą, užkariauti galaktiką ir paprasčiausiai – eiti vogti arklių, kaip mūsuose kalbama. Į „INK agency“ darbo skelbimą užimti naująjį laisvą (INK)ilą atsiliepė net 134 interesantai, kurių 10 aš pakviečiau susipažinti akis į akį dėl jų turimų kompetencijų, pažiūrų ir įvykusio mažo klick skaitant jų istorijas. Man vis galvoje sukosi „Google“ atliktas tyrimas, jog sprendimas priimti ar atmesti žmogaus kandidatūrą priimamas per pirmas 5 minutes, o likęs interviu laikas yra naudojamas tiesiog patvirtinti jau galvoje esančią nuomonę. Klausiau savo pažįstamų HR specialisčių patarimų, kokiais klausimais identifikuoti, jog žmogus atitinka keliamus reikalavimus, tinka kompanijos kultūrai ir apskritai – jog mums pavyks drauge dirbti. Mano vienas draugas mėgsta sakyti: „visada būk savimi, išskyrus per darbo pokalbius“, ir tą dalyką per interviu pajaučiau girdėdama šabloniškus atsakymus į, pripažinkime, irgi gana šabloniškus klausimus (va va, tos rekomendacijos ir patarimai, kokius klausimus užduoti, kartais nesuveikia).
Tai buvo klausimas, sudrebinęs darbo ieškančių žmonių širdis ir protus bei man tapęs kelrode žvaigžde surandant naują (INK)ilo gyventoją. INK’ų virtuvėlėje kaba lenta, kurioje kiekvieną savaitę užduodamas klausimas, kuris dažnai nėra tiesiogiai susijęs su darbu. Atrankos savaitę būtent šis atsakymo reikalaujantis teiginys buvo užkeverzotas ant lentos, tad siedama organizacijos vidinius bajerius ir naujo žmogaus šaukimą jį ir uždaviau pažinties su kandidatais metu. Ir čia mano nuostabai supratau – Lietuvoje žmonės nemoka / bijo / slepia kaip / svajoti drąsiai.
Statistika: 10 kandidatų, 6 atsakymai – nežinau (+1 atsakymas „daryčiau verslą“. Kokį? Nežinau – užskaitomas, kaip nežinau). Turiu pripažinti, jog kiekvienam žmogui leisdavau šiek tiek pagalvoti, juk ne visi yra gimę galintys pasakyti idėją čia ir dabar. Po susitikimų vis tikėjausi, jog kas nors parašys man laišką, sumastęs tokį savo norą ar pasirinkimą, kad žandikaulis beskaitant atviptų. Ne, tyla it prisipylus pilną burną karštos sriubos bei tiesiog taip ir likęs atsakymas nežinau. Kiti atsakymai – statyčiau spektaklį (na, ok), rašyčiau knygą („Kodėl dabar nerašai?“ – „Man svarbu, kad ją kas nors nusipirktų.“ – „Tėvai tai tikrai nusipirks.“). Ir vis galvojau, kur tie atsakymai, kurie būtų apie pasaulio gelbėjimą, vaistus nuo vėžio ir ŽIV, norus tapti Hariais Poteriais ar turėti „Coca Colos“ prekės ženklo teises. Ir atėjo į pokalbį Ilona, kurios atsakymas buvo: „Sukurčiau tokią sistemą, jog pasaulyje būtų 0 šiukšlių“ (ZERO waste policy). Vat, pagalvojau sau, atsakymas, kuris reikalauja nemenko iššūkio, neša ekstremalų pokytį ir prisideda prie naujo pasaulio kūrimo.
Noriu nulenkti galvą tam, kuris užrašė šį klausimą ant INK lentos – manau, tai išties geras iššūkis ir supurtymas. Sakoma, kad kelias prasideda po žengiančiojo kojomis, taigi drąsiai – o ką darytum tu, jei žinotum, kad tikrai pasiseks? Be jokių dvejonių – kas šauna į galvą pirma? Na, štai tau ir planas 2017-iesiems, nes kai žinai, ko nori, tikėtina, kad sėkmė tik šypsosis.
