Pirmoji – tas dvi savaites pritaikyti prie šeimos ir atžalų poreikių, t. y. laisvą minutę tarp darbų pasklaidyti kelionių agentūrų ir makalių pasiūlymus, ir jau gruodžio mėnesį žinoti, kad štai kitų metų liepą (kuri atrodo nesuvokiamai toli) tavęs laukia saulės ir vandens maratonas Turkijoje / Italijoje / Kretoje. Antroji galimybė, dažniausiai išnaudojama šeimos įsipareigojimų dar neturinčių kolegų, tai spontaniškos ilgojo savaitgalio kelionės į Europos didmiesčius arba, kaip madinga dabar – į Rytų Europos pakraščius. Iš darbo – tiesiai į lėktuvą, iš lėktuvo – tiesiai į darbą. Piniginei neskauda, galbūt tik galvą sopa nuo vakarėlio juk gyvenam tik vieną kartą, bet mintys pravėdintos – faktas.
Viskas būtų (ir yra) gerai, tačiau atsitinka ir taip, kad atostogos atostogom, bet pilkas veidas dar papilkėja, o paskutinė atostogų diena prieš darbą trenkia per galvą suvokimu, kad tu taip ir nepailsėjai, o kūrybiškumo baterija apgailėtinai tuščia.
Kaip pabėgti ir pailsėti nuo rutinos? Kur ieškoti to įkvėpimo naujiems darbams? Čia prasideda viena savanorystės istorija.
Vieną vasaros dieną, perskaičiusi straipsnį apie vaikiną ir merginą, jau trečią mėnesį keliaujančius po Pietų Ameriką beveik be pinigų (how?!), ir pasidomėjusi daugiau, pirmą kartą sužinojau apie Workaway programą.
Principas elementarus – per internetinę Workaway platformą išsirenki žemyną, šalį, susirandi savo būsimus šeimininkus, apsikeiti maloniais laiškais ir keliauji pas juos dirbti (savanoriauti, padėti, pagelbėti – įsivardink pagal skonį). Darbas nėra apmokamas – už pagalbą tau suteikiamas stogas virš galvos ir maitinimas (dažniausiai – pusryčiai). Vietovių pasirinkimai begaliniai: darbas Prancūzijos vynuogynuose, keli mėnesiai savanorystės Kosta Rikoje, kaubojų ferma Amerikoje. Jeigu tolimi kraštai nevilioja, galima apsigyventi name Amsterdame pas užimtą ir daug dirbančią merginą. Ir tiesiog kasdien vedžioti jos šunį (!).
Olandija tapo mano pasirinkimu, o Haga – mano naujaisiais namais. Darbas nebuvo sudėtingas – kasdien turėjome prižiūrėti hostelį ir pirmame aukšte esantį barą. 3–4 valandos tvarkymo per dieną ir tu laisvas keliauti, pažinti miestą ar tiesiog ilsėtis.
Prisipažinsiu, pradžia nebuvo lengva, įsitikinau, kad išėjimas iš komforto zonos nėra visiškai teisingas pasakymas. Išmesk save iš komforto ir žiūrėk, kas išeis – jau arčiau tiesos. Mažame kambariuke gyvenome keturiese – aš, prancūzė Angelique, ispanė Lexi ir argentinietis Rodrigo.
Po pasaulį 7 mėnesius keliaujantis Rodrigo, arba kaip mes jį praminėm, nežinomas bitlas – Chuan Lennon, buvo hostelio siela ir balsas. Su kuprine ir gitara ant pečių jis keliavo po visą Pietų Ameriką, beldėsi ir galiausiai buvo įleistas į Centrinę Ameriką, JAV, ir galiausiai pasiekė Europą. Kur toliau keliaus, kiek tai truks – jis nežino. Ir Rodrigo to žinojimo nereikia, jam užtenka svajonės, kad vieną dieną Argentinoje, šalia kalnų ir ežerų, jis atidarys savo nuosavą mažiuką hostelį. „Ir dar parašyti knygą“, – prideda jis, man aprašant jo istoriją.
Taip mes mėnesį ir gyvenome. Kiekvieną dieną sutikdami naujus žmones, susipažindami su jų istorijomis ir skirtingais požiūriais į tuos pačius dalykus. Dabar, grįžus į Lietuvą, to labiausiai ir ilgu – pastovaus judėjimo ir gyvenimo čia ir dabar.
Olandijos nuotykis davė ne tik kalną įspūdžių, bet nepagailėjo ir gerų pamokų. Kai kuriuos namų darbus buvau pasiruošusi dar prieš kelionę, bet kitką teko išmokti:

1. Pinigai. Dirbti be finansinio atlygio yra, pripažinkime, visokeriopas iššūkis (klausimas, kurį pradžioje sau užduoda kiekvienas savanoris, tik ne visi tai pripažįsta – „kaip, dirbti be algos? Kodėl turiu daryti / valyti / nunešti / papildomai padaryti TAI, jeigu man nemoka?“). Tik maža dalis prisiekusių keliautojų sugeba pragyventi už vieną pinigą per dieną, visi kiti, su kuriasi teko bendrauti, ne mėnesį ir ne metus dirbo bei kantriai taupė. Tad žinodamas, kiek laiko ketini keliauti, atsižvelgdamas į kraštus, kuriuose apsistosi, santykinai paskaičiuok tau reikalingą biudžetą. Pabrėžiu – biudžetą, tinkamą tau. Jeigu geras draugas Tomas keliavo ir ieškojo tik nemokamos nakvynės, o štai Eglė būtinai turėjo išragauti vietinę virtuvę ir klebendavo visų restoranų durų rankenas, tai nebūtinai tiks tau. Jų kelionės biudžetai – akivaizdžiai skirtingi.Workaway dalyviui nakvynė ir pusryčiai (mano atveju) nekainavo, bet išlaidos klastūnės tykojo už kiekvieno kampo. Patarimas – dalį biudžeto teks skirti transporto bilietams, taip pat bent jau ketvirtadalį viso biudžeto siūlau padėti į stalčiuką nenumatytoms išlaidoms. Ir viskas – šiuos pinigus pamiršk, jie neliečiami.
2. Draudimas. Kelionės draudimas – it’s a must. Draudimo kompanija tau paskaičiuos draudimo kainą pagal numatomą kelionės trukmę. Reik tikėtis, kad pasinaudoti draudimu neteks. Bet jeigu pakliūsi į bėdą, už draudimą padėkosi sau tūkstantį kartų.
3. Būti detektyvu. Workaway yra internetinė platforma. Prisijungdamas prie jos, prisiimi atsakomybę, nes kūrėjai neatsako, su kokiais šeimininkais susipažinsi ir kur nuvyksi. Tad, prieš pradedant kurti kelionės planus, verta skirti laiko patikrinimui – kur vyksti, kokia politinė ir ekonominė situacija šalyje, kaip kiti keliautojai atsiliepė apie šeimininkus. Sumažink nemalonių staigmenų riziką iki minimumo.
4. Mažiau yra daugiau arba ar tau tikrai reikia ir tų batų? Kritiškai įvertink savo kelionės trukmę ir kokiu transportu pasieksi tikslą. Kelionė plius darbas lygu patogūs drabužiai ir batai. Deja, trečdalis mano atsivežtų daiktų taip ir pragulėjo visą mėnesį lagamine. Taip jiems ir reikia J
5. Draugauk su vietiniais. Arba keliautojais, kurie ilgą laiką praleido toje vietovėje. Juk jie žino viską – kur bankomatas, kuris nenuplėš mokesčių nuo tavo kortelės, kur vietinis turgus, kuriame rasi šviežiausią žuvį mieste, kuris baras skirtas turistams, o kuriame draugiškos kainos ir vyksta vietinių muzikos grupių jam session.
6. Tarpkultūrinė komunikacija. Suvok, kad gyvensi tarp skirtingų kultūrų, religijų, rasių žmonių. Suprask, kad visi kartais jaučiasi sutrikę taip pat, kaip ir tu, o priežastis gali būti elementari – žmonės nepasitiki… savo užsienio kalbos žiniomis. Bandydami susikalbėti su užsieniečiais mes kartojamės, užstringam, klystam, sakom „aš nesuprasti o kodėl?“ (ir kiti įdomūs bendraties laiko dariniai). Tai absoliučiai nesvarbu. Vienas iš kelionių atradimų pasirodo netikėtai – kai supranti, kokie mes iš esmės panašūs, nes, nors ir kalbame skirtingai, galbūt vakar kvatojomės iš to paties vaizdo įrašo internete. Bendrauk ir atrask tuos panašumus.
7. Pasiruošti viskam… neįmanoma, bet pageidautina. Niekas man nesakė, kad mėnesį gyvensiu mažame kambariuke be langų su keturiais nepažįstamais žmonėmis ir kiekvieno jų savitu gyvenimo būdu ir charakteriu. Taip pat niekas nesakė, kad dažnai lis, bus šalta. Kad gatvėse kiekviename žingsnyje grės būti nutrenktam dviračio ar bepročio ant motorolerio (pasitaiko). Bet kartu negalėjau žinoti, kad tai bus vienas geriausių nuotykių ever.

Išmokus šias kelias paprastas taisykles ir praleidus nuostabų laiką, anksčiau ar vėliau tenka grįžti namo.
„Tai yra gerai, tačiau tai nėra tikra – turi sugrįžti į realų gyvenimą“, – pasakė man vienas žmogus, mano manymu, per daug sutirštindamas spalvas. Nors dabar grįžti į vadinamąją realybę, pripažįstu, nėra lengva. Bet kelionės patirtis sako, kad, teisingai įkrovus baterijas, kasdienė rutina tampa lengviau įveikiama. Teigiamas prisiminimų apie nuotykį poveikis ilgainiui mažėja, tačiau žinojimas, kad gali:
ilgai taupyti pinigus ir be skausmo juos paleisti,
susigyventi neįtikėtinai mažoje erdvėje su neįtikėtinai skirtingais žmonėmis,
dirbti be atlygio, iš idėjos,
bendrauti užsienio kalba ir ją lavinti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę,
išmokti būti vienas ir būti geriausiu savo draugu,
mesti sau iššūkį ir jį įveikti,
yra neįkainojami dalykai, kuriuos tau dovanoja kelionės.
Ir tinkamu laiku priimti nestandartiniai sprendimai 🙂