Šį rudenį turėjau džiaugsmo aplankyti per trisdešimt biurų Lietuvoje – tiek gamybos ir aptarnavimo kompanijų, tiek viešojo sektoriaus įstaigų. Norisi pasidalinti išvadomis ir papasakoti, kokia gi situacija Lietuvos biuruose.
Lietuvoje dažniausiai pasitaiko kelių tipų ofisai. ,,Ministerinio biuro” prototipas dažnu atveju yra valstybės įstaigos buveinės arba ilgai veikiančios bendrovės: ilgas koridorius su žaliu kilimu per vidurį bei galybe kabinetų. Kitokios – naujo tipo – buveinės yra atviros darbo erdvės, atskirtos stiklu, kuriose paprastai įsikūrusios į Lietuvą neseniai įžengusios kompanijos. Iš esmės nei vieno, nei kito tipo biurai dažnai nieko nesako apie organizaciją – nukabink logotipą ir jau kitą dieną ten galės įsikurti kita kompanija.
Sienos yra puiki erdvė pasakoti apie jūsų tikslus ir nugalėtus iššūkius, įkvėpti darbuotojus ir dalintis sėkmės istorijomis. Nepamirškite, kad jūsų žmonės atsimerkę ofise praleidžia matyt daugiau laiko nei namie, o sienos dažniausiai yra tuščios. Jei pažiūrėsite į savo darbo erdvę, matyt rasite įvairių priminimų, šeimos nuotrauką ar dienos sentenciją. Atsakymas paprastas – žmonėms reikia dirgiklių ir jie juos linkę kurti. Tai kodėl paliekate tiek daug neišnaudoto informacinio ploto?

Ar pastebėjote, kad pirmasis susipažinimas su teisine kontora ir valstybės institucija yra kardinaliai skirtingi? Atvykus į ministeriją, dažniausiai turėsite nusilenkti prie langelio, pateikti savo dokumentą ir pasirašyti atvykėlių knygoje.
Tuo tarpu už dailaus stalo sėdinti administratorė teisinėje kontoroje pirmiausia jums pasiūlys kavos ar arbatos. Kai kuriose kontorose gausite kortelę ,,lankytojas”, kuri yra baisus blynas ant jūsų kostiumo, nors kitos kompanijos randa sprendimų, kaip tai išspręsti subtiliau – atėjusiems svečiams įteikia kompanijos juostelę, kuri pagal spalvinę gamą atskiria, kas yra darbuotojas, o kas – klientas.

Kliento ar būsimojo darbuotojo pirmieji sutikti žmonės dažniausiai būna saugos darbuotojai ar administratoriai, ir, patikėkite, jie tikrai daug pasakoja apie organizaciją, jei tik užkalbinsi.
Klausimai „ką veikia ši kompanija, ar jums patinka čia dirbti?” – susilaukia labai skirtingų atsakymų. Tad jei administratorius tik gūžteli pečiais ir sako “nežinau…”, tai tampa iškalbingiau už hole iškabintas organizacijos vertybes.
Prieš savaitę, vienoje kompanijoje manęs administratorė paprašė luktelti, kol vadovas grįš iš susirinkimo ir pasiūlė paskaityti jų naujienlaiškį, pridurdama – „rasite nuotraukų ir apie mūsų labai sėkmingą dalyvavimą parodoje”, kas parodo, kad žmogui jo darbovietė tikrai rūpi, o kompanijos pasiekimais yra didžiuojamasi.

Lietuvoje būna šalta, o kartais net ir labai šalta, tad natūralu, jog žmonės į susitikimus ateina apsivilkę paltais ir striukėmis. Pasirūpinkite, kad žmogus turėtų kur nusivilktą rūbą pasikabinti, nes kai kompanija, patenkanti į Verslo klasės surašytą „Lietuvos top 1000” kompanijų pagal pardavimo pajamas, paltą pasiūlo palikti ant kėdės atlošo ar pakabinti spintoje, kur sudėti ir lankstinukai, puodeliai bei darbuotojo atsinešti pietūs, iš geros valios norisi jiems pasiūlyti tiesiog įsigyti kabyklą.

Lyg ir įprasta tapo susitikimų metu atėjusiems svečiams pasiūlyti kavos, arbatos ar stiklinę vandens. Tačiau kai kuriose kontorose ši praktika arba neprigijo, arba nespėjo atsirasti.
Pamenu vienoje ministerijoje per suinteresuotųjų pusių susitikimą, mane labai nustebino prancūziškas mineralinis vanduo, tuomet ministro klausiau – kaip čia, valstybinėje įstaigoje, vanduo nelietuviškas? Jis pagrąžė rankas ir pasakė „tikrai norėčiau, kad vanduo būtų lietuviškas, tik vat – viešieji pirkimai”.
Apie gerą kavą ar skanią arbatą, vandenį ar sultis – lengva pradėti pokalbį apsikeičiant mažomis frazėmis, be to, toks gestas klientui yra jūsų organizacijos statuso žymė, atitinkantis vadovo dėvimą laikrodį ant riešo. Taip pat, tai puiki erdvė komunikuoti organizacijos vertybes: vienos telekomunikacijų kompanijos specialistai susitikimo metu pasiūlė vandens iš ąsočio, pasakodami, jog jie priėmė naują sprendimą viduje būti tvari organizacija ir atsisakė plastiko buteliukų.

Kol vienoje įmonėje patekau į vadovės kabinetą, teko nužingsniuoti pusę organizacijos. Norint pasiekti vadovų kabinetus, man reikėjo pereiti daug pilkų koridorių, kol galiausiai: stiklinės durys, o už jų, odiniame krėsle sėdinti vadovės asistentė, kilimine danga bei pieno baltumo spalva įrengtas priimamasis. Kartais sunku suprasti kompanijos pasirinkimą komunikuoti, jog įmonėje taikomi dvigubi standartai: kokiomis sąlygomis ir kokiose erdvėse dirba valdantieji ir darbuotojai.
Iš esmės, norint pažinti kompanijos vidinę kultūrą, verta pažvelgti, kokiomis sąlygomis dirba vadovai, IT skyrius ir buhalterija. Jei skirtumai ekstremalūs, gali būti, jog vertybiškai su šia kompanija jums gali sunkiai sektis sutarti.
Žinoma, negalime visko nurašyti tik kompanijos buveinei, tačiau peržengus organizacijos slenkstį, tikrai galima daug apie ją pasakyti. Net ir iš pirmo žvilgsnio.