Deja, bet dauguma žmonių žodžio vertės nesureikšmina. Ir be reikalo.
„Žodis gydo, žodis žeidžia“ – šis liaudies posakis nėra šiaip sau smagus pasakymas. Žodžiai savyje turi ne tik kognityviąją (loginę) prasmę, bet ir yra emocijos nešėjai. Socialinė psichologija yra įrodžiusi, kad išgirsti žodžiai žmogaus smegenis priverčia kreiptis į savo duomenų bazes su atitinkama užklausa (ką tas žodis reiškia?). Ir jos gauna ne šiaip paprastą žodžio funkcinį apibrėžimą (stalas = plokštuma ant vienos ar keleto kojų, prie kurio žmogus gali kažką daryti), o didžiulį sąrašą su žodžiu „stalas“ besiasocijuojančių informacijos vienetų: tai gali būti ir kažkur skaitytas stalo smagus apibūdinimas, galbūt vaikystės stalo vaizdas, galbūt muziejuje matyto viduramžių didiko stalas ir t.t. Tai mums kažkiek primintų naudojimąsi „Google“ (beje, šiandien, įvedus „stalas“, pasiūloma 28,4 mln. įrašų).
Taigi, jeigu pakeisite terminologiją, apie tą patį dalyką skaitantis ar girdintis asmuo gali susidaryti visiškai skirtingus vaizdinius. Propagandoje tai vadinama „name calling“ arba „etikečių klijavimas“. Klasikiniai pavyzdžiai yra susiję su tam tikrų grupių įvardijimu, stereotipais. Prisiminkime neseną Lietuvos istoriją – pokario metais miškuose slėpęsi asmenys sovietmečiu buvo vadinami „miškiniais“, o po 1990-ųjų jie jau tapo „partizanais“. Čečėnijos karo metais mūsų žiniasklaida už šios šalies laisvę kariavusius vadino „kovotojais“, o Rusijos žiniasklaida dažniausiai klijuodavo „banditų“ etiketę. Jaučiate skirtumą, kokius asociacijų rinkinius smegenys ras savo duomenų bazėse vienu ir kitu atveju.
Šis „name calling“ yra ypatingai dažnai naudojamas politikoje. Seimo nariai kasdien „špaguojasi“, besimėtydami etiketėmis: „pataikaujate“, „meluojate“, „esate X agentas“, „atstovaujate Y interesus“, „Jums nusispjauti į žmonių likimus“.
Versle tai vadinama „pozicionavimu“: „viena didžiausių“, „pirmaujanti“, „pirmoji pasaulyje“ ir t.t.
Jeigu dar abejojate, laikas paskaityti apie 81 metų senumo tyrimą, kurį atliko Carmichael L, Hogan HP & Walter AA (1932). Po jų buvo begalė kitų, tačiau šis įdomus tuo, kad pateikiamas vizualus įrodymas – lentelė, kurios centrinis stulpelis rodo pirmines figūras, o kraštiniai – kokias figūras žmonės piešė, išgirdę vieną ar kitą tos figūros „įvardijimą“ (ž.r. žemiau).
Saugokitės žodžių, jie kartais būna aštresni už plieną.