Šiandien trys mėnesiai, kaip išeinu iš darbo laiku, po pažastimi nelaikydama nešiojamojo kompiuterio.
Miegu po septynias valandas, rytą pradedu vienu, o ne trimis puodeliais kavos ir skiriu bent pusvalandį pietums ne prie darbo stalo. Atnaujinau sporto klubo narystę, prisiminiau seniai neskaitytas knygas ir nustojau jausti kaltę žiūrėdama serialus „Netflixe“. Ir kartais net pasiimu laisvadienį!
Seniau apie valandas, praleistas dirbant po darbo, savaitgaliais ir per atostogas, mėgdavau kalbėti pakiliu tonu: „Žiūrėkit, kiek daug aš dirbu ir kokia esu šauni darbuotoja!“ Netgi ne tam, kad pasigirčiau – tiesiog visada atrodė, kad geriausi darbuotojai yra tie, kurie dirba daugiausiai ir sunkiausiai, į biurą ateina pirmi, palieka jį paskutiniai, o savaitgaliais prie durų budintis apsauginis kreipiasi į juos vardu.
Nors gali atrodyti, kad kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau padarai, iš tiesų taip nėra. Tyrimai rodo, kad darbuotojų produktyvumas krenta išdirbus 50 valandų per savaitę, o viršijus 55 valandas – pasiekia rekordines žemumas. Be to, ilgos darbo valandos siejamos su daugybe kitų neigiamų veiksnių: perdegimu, stresu ir įvairiomis sveikatos problemomis.
Prarastos sveikatos nepavyks atpirkti ir pasiektomis karjeros aukštumomis – pervargę darbuotojai padaro daugiau klaidų, patiria sunkumų bendraudami su kolegomis ar klientais bei praranda gebėjimą priimti sprendimus, suprasti kitus žmones ir valdyti savo emocijas.
Tad ką daryti, kad potraukis dirbti daug nesutrukdytų dirbti gerai? Pirmas žingsnis norint atsikratyti bet kokios priklausomybės – pripažinti, kad turite problemą. Jei esate apsupti kultūros, kur reikalaujama dirbti greičiau ir efektyviau (arba imtis trečiosios alternatyvos – dirbti daugiau), labai paprasta ignoruoti darboholizmą ir priimti jį kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau norint būti sveikiems ir jausti pasitenkinimą darbu pirmiausia reikėtų sustoti ir įsivertinti, ar neskiriate jam per daug savo laiko.
Identifikuokite, kokios užduotys atima daug laiko. Darbus ir užduotis kategorizuokite ne tik pagal tai, iki kada juos reikia padaryti, bet ir pagal svarbą bei atlikimo trukmę. Taip pat identifikuokite dirgiklius, kurie atitraukia nuo susikaupimo reikalaujančių darbų. Galbūt elektroninį paštą užtenka patikrinti tam tikromis valandomis ir nebūtina realiu laiku reaguoti į kiekvieną atėjusį laišką? Gal svarbų reikalą galima aptarti telefonu ir nevažiuoti į susitikimą? Kai galite, užduotis deleguokite, susilaikykite nuo micromanagemento ir atidėkite vėlesniam laikui tai, kas nėra labai svarbu.
Nustatykite tam tikras ribas. Turėkite atskirą telefoną darbui ir asmeniniams reikalams (ir nepamirškite iš jo ištrinti elektroninio pašto!), nesineškite namo darbui skirto kompiuterio ir tam tikrą valandą išjunkite pranešimus „Slacke“.
Suplanuokite, ką veiksite po darbo. Jei po darbo turėsite konkrečių planų, prieš juos aukodami pagalvosite dukart. Užsirašykite į keramikos užsiėmimus, sutarkite vakarienę su draugais, nusipirkite bilietus į spektaklį ar suplanuokite treniruotę sporto klube. Gali būti, jog tai ne tik privers biurą palikti laiku, bet ir padės darbus padaryti greičiau ir efektyviau.
Geri įpročiai prasideda nuo gerų pavyzdžių. Jei įmonės vadovai dirba po 60 valandų per savaitę, greičiausiai ir kiti darbuotojai jaus spaudimą dirbti tiek pat, o kartais netgi daugiau. Sveikai darbo kultūrai nepadeda ir ne darbo metu siunčiami laiškai (net jei jie su prierašu, kad nebūtina atsakyti dabar), su darbu susijusios žinutės laisvalaikiui skirtuose socialiniuose tinkluose, prašymai pagelbėti per atostogas (tik vienu trumpučiu klausimu) ir taisyklė ateiti į darbą net ir mirštant (su 39 °C temperatūros ir „Coldrex“ dėžute).
O jei atrodo, kad ėmėtės visko, bet naktimis biure šviesas vis dar degina TAS vienas užsispyręs darbuotojas, pakvieskite jį pokalbio. Galbūt dirbti verčiančios priežastys gali būti išsprendžiamos sumažinus darbo krūvį, leidus paatostogauti (pailsėję žmonės dirba daug efektyviau!) ar paprasčiausiai pastebėjus, kad vadovai neturi lūkesčių, jog jų darbuotojai dirbs visą parą.