Vos išaušus pirmosios karantino dienos rytui, suskubome susimojuoti su kolegomis ir įsitaisę kas kur pradėjome darbus. Iš pradžių lūžo mobilieji tinklai, kažkam gal ir internetas, bet apsipratom, nes čia kaip ir nieko baisaus. Ai, reikės ir pasėdėsim tas dvi savaites. Tada palaipsniui prasidėjo „Barboros“ pristatymo laikų gaudymo estafetė, o su laiku prisireikė ir kažko keistesnio, pavyzdžiui, man prisireikė baldų padukų. Ir kai imi ieškoti kažko, ko nėra maisto prekių parduotuvėse ar vaistinėse, atsiduri elektroninių parduotuvių platybėse, kurios pasirodė veikiau ne platybės, o siaurybės. Surprise surprise, ne kiekvienas verslas – netgi nesvarbu, didelis ar mažas – buvo pasiruošęs elektroninei prekybai, o ką jau kalbėti apie savęs pozicionavimą socialiniuose tinkluose. Na, ką gi, pakentėsim tas dvi savaites.
Mes tai gal ir pakentėsim, tačiau verslas netruko suprasti, kad arba eshopas, arba pajamos, seniukai. Todėl staigiai buvo perorganizuotas prekių atsiėmimas, užsisakymo galimybės, ėmė kurtis visokio plauko elektroninės parduotuvės, kažkaip ir tas feisbukas gal visai gerai veikia, matyt, reikės dažniau, gerai sakai, ir viskas – per mėnesį. Kaip sakoma, kai nori, tai viskas įmanoma. Tačiau geriausia, ką išsinešim iš viso šito – verslas buvo priverstas padaryti, ką seniai delsė. Šviesmečio greičiu pasistūmėjom link skaitmenizacijos ir beveik galiu lažintis, kad bus tokių, kurie po karantino liks tik su elektronine parduotuve ir gal netgi pagalvos: ech, kur aš buvau anksčiau.
Beje, čia kartu su skaitmenizacija pasistūmėjo ir bekontaktizacija, kuri irgi senais gerais laikais (prieš mėnesį) buvo ne visiems įdomu.

Karantinui tęsiantis, verslas taip pat netruko suprasti, kas yra vidinė komunikacija arba kodėl jos reikia. Todėl būtent tiems, kurie iki šiol neturėjo apsibrėžę jokių vidinės komunikacijos mechanizmų, ilgai atidėliojo juos įsidiegti ar apskritai manė, kad čia nėra esminis bei reikalingas dalykas ir padarysim pasveikinimą prieš šventes ant to gražaus paveiksliuko su italicu ir bus gerai, čia puiki proga atsitiesti. Taip, sunkiuoju ir nemaloniuoju keliu, bet šiandien žmogiškųjų išteklių ir (ar) vidinės komunikacijos specialistai turi progą išstumti ilgai kauptas idėjas, sužibėti ir ilgam pasidėti pamatus įmonės ar įstaigos vidinei komunikacijai.
Kalbant apie esminius žingsnius, esu tikra, kad šis mėnuo išmokė visko, bet bene labiausiai išryškėjo du dalykai: 1) žmonėms gyvybiškai svarbu žinoti visą reikalingą informaciją, susijusią su jų sveikatos būkle ar grėsme jai, o vėliau ir pinigais; 2) žmonėms reikia gerų emocijų ar tiesiog emocinio palaikymo, kad #viskasbusgerai (atkreipkite dėmesį, kad ši grotažymė greitai įsisuko į įvairius koronaįrašus soacialiniuose ir tapo susijusi tokiomis kitomis grotažymėmis kaip #virusas ar #liknamuose. Tai tik dar kartą įrodo, kad šiuo sunkiu laikotarpiu žmonėms kaip oro reikia teigiamų emocijų).
Tiesa, trumpam grįžtant prie šviesmečio greičio link skaitmenizacijos, paaiškėjo, kad ne visi žino, kaip naudotis zūmu ar tymsais. Juk visada veikė senas geras nueini į kabinetą ir paklausi principas. Tai pulsuoja kaip priminimas, kad techniniai ir netgi kažkam labai common sense dalykai taip pat turi būti įtraukti į vidinės komunikacijos specialistų dienotvarkę, kad bent jau tai keltų kuo mažiau streso. O visa kita – jau fantazijos ir turimų resursų reikalas. Per šį mėnesį jau spėjo užsikurti karštosios vidinės koronos linijos, psichologų konsultacijos ir virtualios treniruotės darbuotojams bei daugybė kitų iniciatyvų. Todėl ne veltui sakau, kad čia yra geras pamatas ateičiai – šiuo laikotarpiu gali gimti naujų tradicijų ar ritualų, gali atsirasti naujų kanalų (ir čia yra proga juos išbandyti!) ar bet kokia kita iniciatyva, kurią laikėt stalčiuke. Dabar vadovui galima pasakyti – reikia, nes tai gyvybiškai svarbu.

Pagaliau, koronavirusas sugebėjo performuoti ir socialinės atsakomybės sąvoką. Kas iki prasidedant karantinui galėjo pagalvoti, kad priešakinėse socialinės atsakomybės fronto linijose atsiras tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, darbo vietos išsaugojimas, stabilus atlyginimas, saugių darbo sąlygų ar reikiamų saugumui priemonių užtikrinimas arba net naujų darbo vietų kūrimas. Dar daugiau – koronavirusas taip apvertė pasaulį, kad verslui tapo socialiai atsakinga atšaukti reklamas ir pasakyti būk geras, neateik pas mane. Nežinau, ar bet kuris iš tų verslų būtų tuo patikėjęs prieš mėnesį. Tačiau tokiomis nuotaikomis gyvename šiandien ir būtent šiandienos taisyklių turime laikytis, nes karantinas nesitęs amžinai, o darbuotojus ir klientus juk norėtume turėti amžinai.
Taigi linkiu šios krizės akivaizdoje nepamiršti, rodos, akivaizdžių ir paprastų dalykų. Taip pat linkiu iš šios krizės išeiti sustiprėjus, nes tikiu, kad visi tie spyriai, kuriuos davė ir tebeduoda korona, bus naudingi. Tiesa, tikėtina, kad palaipsniui, atstatę savo pirminius poreikius, sugrįšime prie visiems jau pažįstamų filantropijos formų, tačiau manau, kad vidinė komunikacija ir skaitmenizacija turi potencialo įsitvirtinti bei likti net ir pandemijai atslūgus.