Prisiminkite neseniai prie Seimo kilusias riaušes ir pagalvokite, kodėl jos kilo? Atsakymas: dėl komunikacijos, nes mokslas jau įrodė, kad žmonių jausmai ir elgesys dažniau lemiamas emocijų nei logikos, ypač kai kalbama apie didelius neapibrėžtumus, tokius kaip skiepai ar nelegalūs migrantai.
Ir tai nėra kritika Vyriausybei ar valdžios institucijoms – šiandienos padėties, kai į vieną sukrenta tiek neigiamų ir visuomenei stresą keliančių dedamųjų, negalima linkėti jokiam politikui. Komunikacija gali tik sušvelninti situaciją, bet jos jokiu būdu neišspręs.
Tačiau visi ir vis dažniau kalba apie komunikaciją. Ką tai reiškia? Kalbėdami apie veiklos prasmę žmonės dažnai pateikia gydytojus, kurie gelbsti gyvybes, tad komunikatoriai tam tikra prasme gali ir turi gelbėti valstybę bei visuomenę, saugodami ją nuo iliuzijų, bereikalingo streso, pykčio protrūkių ir konfliktų.
Neįtikina? Tada pateiksiu paprastesnį pavyzdį. Štai kaimyninė valstybė vykdo propagandą manipuliuodama faktais apie Lietuvą. Kas jai gali atsakyti? Tik komunikatorius ar jų grupė. Mūsų žiniasklaida ir žurnalistai atlieka puikų aiškinamąjį darbą, bet jie veikia tik savo kanalo ribose ir tik reaguodami į priešininko smūgius.
Socialiniai tinklai šią problemą tik pagilina, nes juose negalioja informacijos pateikimo etikos standartai, tad fake news, manipuliacijos ir net melas klesti. Kažkas turi tai suvaldyti ir atsakyti.
Komunikatoriai skaičiuoja į priekį ir gali ne tik gintis, bet ir pulti – tik permetus veiksmus į priešininko teritoriją kažką gali pasiekti. Mes turime skirti, kad yra ne tik juodoji, bet ir baltoji propaganda, reikalinga savo idealų ir principų sklaidai. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau įkurtas Strateginės komunikacijos padalinys, tačiau vis mąstau, ar bus žengtas dar vienas žingsnis ir ar kada nors prisiruoš Lietuva kartu Lenkija ar kitomis šalimis įkurti televizijos ir interneto grupę rusų kalba, skirtą Rytų pusės visuomenėms.
Sakysite, kad tokia veikla ir jos prasmė pasiekiama tik saujelei valstybės institucijose dirbančių komunikatorių. Versle prasmės ne ką mažiau.

Praėjusį mėnesį padėjote klientui su darbdavio komunikacija, įmonė nusamdė dešimt darbuotojų. Štai prašom, jūs padėjote dešimčiai žmonių gauti darbą, dešimčiai šeimų gauti pajamas.
Jūsų klientas ketina pradėti prekiauti Lenkijoje, bet nežino, kaip rasti klientą. Jūs parengėte įėjimo į rinką strategiją, organizavote reklamos kampaniją, įmonė pradėjo pardavinėti. Štai prašom, jūs padėjote lietuviškam verslui eksportuoti, įmonė mokės didesnius mokesčius, samdys daugiau žmonių, Lietuvos valstybė ir visuomenė gaus daugiau naudos.
Praėjusį ketvirtį jūsų klientas pasiguodė, kad per COVID-19 karantiną darbuotojai atitolsta, tad parengėte ir padėjote įmonei su vidine komunikacija, įsitraukimo tyrimai rodo pagerėjimą. Štai prašom, jūs padarėte darbuotojus šiek tiek laimingesnius, jie namo grįžta ne tokie surūgę ir šeimose atmosfera taip pat geresnė.
Visos šios istorijos tikros ir jų labai daug. Galime ieškoti veiklos, kuri pakeistų pasaulį, bet tokios nėra daug ir visiems neužtektų. Manau, pirmiausia reikia ieškoti prasmingos veiklos kasdienybėje.

Suprantama, kad manipuliacijos ir melo atvejų būna. Per savo karjerą esu porą kartų pamelavęs, nes mane suklaidino klientas. Dar dabar prisimenu tuos atvejus ir dėl jų man gėda. Visgi tokios situacijos yra išimtis iš taisyklės ir nesusijusios su veiklos sritimi apskritai – kiekvienoje profesijoje nutinka panašiai.
Vis dėlto kai man bando pasakyti, kad komunikatoriai nuolat manipuliuoja pateikdami įvykius ar informaciją gražiau nei realybėje, aš paklausiu: o kai einate į svečius, einate su pižama ar nutrintais kasdieniais drabužiais? O kai jūsų kolega paklausia, kaip sekasi, imate pasakoti nuoskaudas ir nelaimes, vardijate nuobodžius dalykus? Su retomis išimtimis į šiuos klausimus atsakytumėte „taip“, tad kodėl reikalaujate, kad įmonė apie save kalbėtų tik nuobodžiai ir neigiamai?
Žiūrėkime pozityviai: nepaisant neigiamų aspektų, komunikatoriai geba ir atranda gerų pusių versle, atkakliai kovoja su nuoboduliu ir stereotipais bei padaro gyvenimą šviesesnį.
Komunikatoriai dažnai kaltinami vartojimo kultūros kūrimu ir skatinimu. Kaip pažiūrėsi, šis klausimas turi dvi monetos puses. Taip, komunikacija prisidėjo prie vartotojiškumo skatinimo, nes prieš šimtmetį išsivysčiusi masinė produkcija sugebėjo pagaminti vis pigesnius daiktus, kuriuos kažkaip reikėjo parduoti. Taip, būtent komunikacija formavo arba darė įtaką madai, pažiūroms ir elgesiui.
Vis dėlto tik dėl komunikacijos, reklamai kompensuojant laikraščių spausdinimo kaštus, paprasti žmonės gavo prieigą prie informacijos, kuri anksčiau buvo tik elito privilegija. Nežinau, ar esu teisus, bet nuojauta sako, kad tai nulėmė augantį visuomenės švietimą, kuris lėmė pažangą, o ši atvedė į demokratines visuomenes. Tik dėl komunikacijos, t. y. reklamos, mes turime turiningą kultūrinį gyvenimą, prieinamą visiems. Galiausiai komunikacija, padėdama parduoti masinę produkciją, padėjo ekonomikai augti – visuotinai pripažįstama, kad žmonija dar niekada taip gerai negyveno kaip šiuo metu.

Vienas mano labai gerbiamas ekonomistas prikiša, kad komunikatorius yra viena iš bullshit job, t. y. nereikalinga profesija. Reikia pripažinti, kad prasmingiausios yra archajiškos visuomenės veiklos: žemdirbystė (valgyt reikia), medkirčiai (malkos), gydytojai ir t. t.
O pasaulis vystosi ir sudėtingėja, kiekviena profesija siaurėja, o tai lemia vis didesnį atotrūkį nuo tos tikrosios prasmės (pvz., visą procesą atliekantis žemdirbys vs. vairuotojas didelėje žemės ūkio bendrovėje). Kokia prasmė iš to, kad suki traktoriaus baranką diena iš dienos?..
Be to, pasaulis sudėtingėja, todėl žmonės jame pasiklysta (kaip išsirinkti televizorių? Kuris bankas patikimesnis? Kuris skiepas nuo COVID-19 geresnis?). Žiniasklaidos kanalų skaičius auga ir viešojoje erdvėje vis daugėja chaoso ir manipuliacijų, į kurias kažkas turi atsakyti.
Mes pasaulį turime tokį, koks yra. O jame komunikacijos vis labiau reikia, komunikatoriumi dirbti vis labiau prasminga.