Gamini turinį ar turinio šiukšles?

Turinio rinkodara yra komunikacijos ir rinkodaros industrijos karšta tema. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Pirmiausia, reikia pasakyti, kad turinio rinkodara – anokia naujiena. Ypač tiems, kurie turi reikalų su ryšiais su visuomene. Žinoma situacija, kai klientas neturi jokių naujienų, tačiau reikia kažką iškomunikuoti, „išgimdyti“. Ir ne bet ką, o tai, kas būtų įdomu žiniasklaidai, kas būtų verta straipsnio. Apie praktines galimybes prieš porą savaičių parašė mano kolegė – papasakojo per išgalvotos įmonės „Kerplyta“ pavyzdį.
Beje, Romos imperatoriai, grįždami į sostinę po sėkmingo karo žygio, taip pat užsiimdavo turinio rinkodara – surengdavo kelias dienas ar net savaites trunkančią šventę su gladiatorių kautynėmis, nemokamu maistu ir vynu. „Panem et circenes!“, „Duonos ir žaidimų“ jau tapo posakiu, kaip politikai turi pelnyti liaudies palankumą.
Tačiau norintys geriau perprasti turinio rinkodarą ir iš jos gauti daugiau naudos, turi žinoti keletą esminių dėsnių*.

Nr.1. Turinio neigiamos vertės dėsnis: „paklausai nekintant, o pasiūlai didėjant, auga turinio konkurencija, kuri vis didesnę turinio dalį verčia „šiukšlėmis“.

Prisimenate „paklausos-pasiūlos“ pusiausvyrą, kuri sako, kad didėjant paklausai kainos auga ir atvirkščiai? Ji sako, kad rinkoje veikia taip vadinama nematoma ranka, kai rinkos dalyviai ima daugiau ar mažiau gaminti, kelti ir mažinti kainas, todėl sutrikusi pusiausvyra netrukus atstatoma. Turinio rinkodaroje ši pusiausvyra, deja, negali būti atstatyta dėl paprasčiausios priežasties – paklausa turi savo „lubas“. Žmonės turi tik 24 val. per parą ir negali vartoti informacijos daugiau nei tam tikras lygis. Kas tada nutinka – augant kiekiui, vis didesnė dalis turinio atsiduria „šiukšlyne“.
Apie tai teko rašyti prieš porą metų.

Nr.2. Kanalo ir turinio balanso dėsnis: „mažėjant investicijoms į kanalą, neišvengiamai turi didėti investicijos, skiriamos turiniui. Ir atvirkščiai“.

Internetas sparčiai naikina žiniasklaidos galios centrus, todėl suteikė tiek daugiau galimybių, tiek ir galvos skausmo rinkodaros ir komunikacijos žmonėms. Blogiausia tai, kad sukūrė iliuziją, jog internetas suteikia galimybę nemokamai pasiekti tikslines auditorijas. Socialinė žiniasklaida šią iliuziją dar labiau sustiprino – tapo madinga tikėti, kad „Facebook“ yra labai nebrangus kanalas: tereikia susikurti profilį ir visi sužinos apie tavo profilį, skaitys ir „laikins, šierins“ įrašus. Deja, bet to nepakaks, nes Jūsų konkurentai darys tą patį, ir Jums teks daryti kažką daugiau/kitaip, kad išsiskirtumėte.
Dar viena dažna iliuzija – tikimasi, kad idėjų turiniui galima „prisigaudyti“ tiesiog šiaip, viskas priklauso tik nuo kūrybiškumo. Iš dalies tai tiesa, tačiau toks požiūris turi savąjį „Achilo kulną“ – idėjų generavimas kainuoja. Ar žinote, kodėl Tomas Edisonas buvo vienas, jeigu ne pats didžiausias, išradėjas pasaulio istorijoje pagal išradimų gausą? Todėl, kad jis į tai žiūrėjo kaip į verslą. Jis yra vienas iš nedaugelio išradėjų, kurie iš to darė verslą, į išradimus nuolat investavo – jis ne tik komercializuodavo išradimus, jis turėjo puikiai įrengtą tyrimų centrą, kuriame be kita ko buvo visos žinomos pasaulio medžiagos ir elementai, jam dirbo išradėjų komanda, tarp jų – ir garsusis Nikola Tesla.
Tomas Edisonas suprato, kad į idėjas ir išradimus reikia investuoti, o nepalikti jų savieigai – gal kas nors genialaus šaus į galvą.

Nr.3. Turinio gyvavimo dėsnis: „Rinkos dalyviai linkę kopijuoti vienas kitą ir tiražuoti panašų turinį, todėl būtina nuolatinė turinio inovacija“.

Žmonės linkę beždžioniauti ir kopijuoti kitus, todėl Jums teks pereiti į naujus turinio kokybinius lygmenis, jeigu norėsite tapti ypatingais ir nepamirštamais.
Bet apie juos kitame įraše.

Kęstutis Gečas