Prisijungus į INK‘ų komandą, netrukus kolegė Agnė užsiminė, kad už poros savaičių išauš Didysis ketvirtadienis, kuomet ir man reikės parašyti blogo įrašą.
Rašymas man nėra nei juodas darbas, nei kelia didelių problemų, todėl su džiaugsmu patvirtinau ir netgi apsibraukiau datą darbo kalendoriuje, kada turėčiau pasidalinti pirmosiomis mintimis. Žinoma, tos keturiolika kalendorinių dienelių prabėgo greičiau nei tikėjausi, o blogo rašymas taip ir liko nei pradėtas, nei užbaigtas.
Rodos, atsirasdavo svarbesnių darbų: reikia parašyti pranešimą spaudai, tuomet pasikalbinti pašnekovus, išsiųsti suderinimui, o dar vėliau išplatinti, stebėti, kur pasirodys, užpildyti ataskaitas ir vėl imtis naujo pranešimo. O kur dar kassavaitinis pasitarimas ir brainstormas arba, kaip kalbininkai perša, minčių lietus, ir laiko – nors tu ką – nėra.
Toks darbo ar užduočių vengimas vadinamas vilkinimu. Psichologai dažnai įvardina vilkinimą kaip būdą įveikti nerimą, susijusį su bet kokios užduoties ar sprendimo pradžia ar užbaigimu. Trumpiau tariant, kalbu apie situaciją, kai turi parengti sudėtingą, ilgą ir nuobodų tekstą bei peržiūrėti 500 puslapių duomenų ir netikėtai iš dangaus nukrenta aibė mažesnių darbelių. Reikia susitvarkyti darbo stalą, nusidrožti pieštuką, 30 min ieškoti tinkamo tušinuko, pasidaryti puodelį kavos, pradėti vieną darbą, jo neužbaigti, pradėti kitą, vėl pasidaryti puodelį kavos, atsakyti visus el. laiškus, žiūrėti pro langą, o tuomet į užrašinę susirašyti visus darbus, vėl imtis neužbaigtų mažų darbelių…
Tačiau dirbant komunikacijos srityje, laikas yra aukso vertės, o terminai – šventas reikalas.
Taigi dabar Jūs esate toje barikados pusėje, kai drožiate pieštuką, o klientas ar kolega laukia. Nors ir pieštuko drožimas atrodo įdomesnė veikla už būsimą sunkųjį darbą, nustokite juos vilkinti ir dykinėti. Paprasčiausiai, yra du keliai – padaryti darbus dabar ar padaryti darbus vėliau. Suvokite, kad tokios galimybės, kaip nedaryti darbų – nėra.
Pasak Joseph Ferrari, mokslų daktaro, psichologijos docento De Paul universitete Čikagoje, vilkinimo priežastys yra labai įvairios, bet dažniausiai – tai nerimas, maža savigarba bei savęs nuvertinimas. Atlikus testą paaiškėja, jog vilkintojai skirstomi į grupes pagal asmenybės tipą. Tai nuotykių medžiojai (angl. thrill-seekers), kuriems patinka atlikti darbus kaip veiksmo filmuose, vengėjai (angl. avoiders), kurie bijo suklysti ar net sužibėti ir svarstyklės (angl. decisional procrastinators), kurie negali apsispręsti, ką reikia daryti.
Žmogui vilkinimas gali sumažinti produktyvumą, sukelti stresą, nemigą ar net depresiją. Laimei, toks asmenų elgesys nėra įgimtas ir galima išmokti jį pakeisti.
Psichologė Fuschia Sirois (Šefeldo universitetas) nurodo 4 svarbiausius žingsnius, kaip nustoti vilkinti darbus:
Tuo metu, INK šeimyna nurodė savo receptus:
Na, ką – 3, 2, 1…bandom!
Linksmai pabaigai – John Kelly animacija apie kasdienį darbų atidėliojimą čia: https://vimeo.com/9553205
O kaip Jūs kovojate su savimi? 🙂