Akivaizdu, kad naujienų vartotojai neapsiriboja žiniomis apie politiką ar orų prognozėmis. Jie trokšta pačios įvairiausios ir kuo dažniau atnaujinamos informacijos. Jiems reikia patarimų: kur atostogauti, kokį telefoną pirkti, kur investuoti, kokius drabužius vilkėti ateinantį sezoną, ką pasigaminti vakarienei. Naujienų vartotojai nori žinoti viską, kas ant bangos – kad būtų apie ką diskutuoti su draugais. Ir čia į pagalbą žurnalistams ateina piarščikai, pateikdami solidų srautą dažniausiai visai neprastai paruoštos informacijos. Arba tokios, kai pakanka tik antraštę pasitaisyti, išbraukti prekės ženklo pavadinimą, netgi vystyti visiškai naują, intriguojančią istoriją. Taigi, piarščikai žurnalistams padeda sugeneruoti tiek naujienų, kiek to reikalauja šiandienos interneto auditorija.
Kartais ryšių su visuomene specialistus vadina melagiais. Tarsi piarščikų pateikiamos informacijos šiais laikais negalėtum patikrinti keliais klavišų paspaudimais ar skambučiais. Socialinė medija apskritai apriboja galimybes išsidirbinėti su faktais, nes jos fanai greitai suuodžia neteisybę, išsisukinėjimą, nenuoširdžius faktų „papudravimus“, o tada – jau laikykis.
Esu tikra, kad profesionaliems komunikacijos specialistams nėra tikslo meluoti. O žurnalistui niekas neuždraus pasikalbinti ir kitą istorijos pusę, jei piarščiko pateikta informacija pasirodo vienpusiška.

Viena labiausiai vertinamų ir prasmingų piarščikų savybių – sugerti neigiamą krūvį kritinėse situacijose. Didelėse korporacijose, valstybių valdymo organuose juk būna visko: nelaimingų atsitikimų, visuomenę piktinančių įvykių, katastrofų, kainuojančių žmonių gyvybes („Maximos“ parduotuvės stogo griūtis Rygoje). O komunikacijoje galioja svarbi taisyklė: geras žinias praneša vadovas, blogas – atstovas spaudai.
Pastarasis dažniausiai yra pirmasis, kuris, surinkęs visus faktus ir juos apmąstęs, dažniausiai ne tik stoja akis į akį su pasipiktinusia minia ar žiniasklaida, operatyviai paaiškina esamą padėtį ir veiksmus, kurių bus imtasi sprendžiant problemą, bet ir spėja streso apimtus vadovus paruošti apgulčiai, suvaldyti jų emocinę, psichologinę įtampą. Beje, dėl to piarščikai laikomi vienais dažniausių stresą darbe patiriančių specialistų – kartu su karininkais, pilotais ar gaisrininkais. 
Gera įmonės ar asmenybės reputacija yra vienas labiausiai saugomų dalykų. Paklaustume tenisininkės ir brangaus reklamos veido Marijos Šarapovos po dopingo skandalo ar naftos kompanijos BP, kurios gabenama žaliava išsiliejo Meksikos įlankoje, vadovo, į ką jie kreipėsi pagalbos, norėdami suvaldyti karjerai ir reputacijai suduotų smūgių pasekmes? Išsiverkti ant peties ir gauti patarimų, ką daryti toliau, jie kreipiasi ne į šeimos narius, bet į komunikacijos konsultantus.

Piarščikai jau seniai „išaugo“ iš informacijos rengėjų ir persiuntėjų žiniasklaidai marškinių. Versle, politikoje jie, pirmiausia, konsultantai, patarėjai, kurie gilinasi į tam tikrą sritį ir siūlo sprendimus ne tik konkrečiam verslui ir jo problemai spręsti, bet vis dažniau – visuomenei ar atskiroms jos grupėms. 
Beje, Lietuvoje žurnalistams įprasta kreiptis į politikus ar verslo pasaulio atstovus tiesiogiai. Ir jie susinervina, jei pirmiau atsiliepia atstovas spaudai. Vakarų pasaulyje svarbiausios, įtakingos asmenybės pasiekiamos tik per tarpininką. Ir piarščikodalyvavimas procese netraktuojamas kaip trukdymas ar laiko vilkinimas. Tai normali procedūra, kurią svarbu atlikti siekiant taupyti visų laiką ir užtikrinant, kad informacija ir faktai būtų tinkamai pateikti, suprasti, kad nebūtų interpretacijų. Dėl interviu tariamasi, klausimai derinami ir tai – gerbiama teisė, kuri tokia pat svarbi, kaip žiniasklaidoje teisingai parašytas žmogaus vardas ir pavardė. 
Mano nuomone, piarščikai žurnalistams, verslui ir visuomenei – ne priešai. Labiau partneriai, kurie gali būti naudingi. Ir, kaip rodo pasaulinės tendencijos, žinomų šalies žurnalistų perbėgimas į piaro pusę ir auganti komunikacijos rinka – vis labiau reikalingi.