Pernai vasarį pasirodė D.Kahneman Mąstymas, greitas ir lėtas.  O prieš gerą mėnesį, po trijų dešimtmečių nuo pačios knygos parašymo, „Alma littera“ mums pasiūlė R.Cialdini „Įpročio galia“ (originalo pavadinimas visgi teisingesnis – „The Psychology of Persuasion“).
O savaitgalį užėjau į „Pegasą“ ir užtikau, kad lentynose jau guli Richard Florida Kūrybinės klasės iškilimas. Nustebino, kad ją išleido man, kaip humanitarinių mokslų atstovui, mažai girdėta VGTU leidykla „Technika“.
Šią knygą prieš keletą metų skaičiau originalo kalba, ir ji paliko labai stiprų įspūdį. Nuo pirmojo originalo leidimo iki lietuviškos versijos užtrukome „tik“ 14 metų, bet gal ir gerai – 2002-aisiais ji, greičiausiai, Lietuvai dar būtų neaktuali ir nesuprasta.
Perspektyva. XIX amžiuje sociologams daugiau-mažiau pavyko į lentynėles sudėlioti tuometę visuomenę. Didžiausi nuopelnai šiame darbe, žinoma, priklauso Karlui Marxui, kuris savo „Kapitale“ pateikė visuomenės sandarą, susidedančių iš keleto klasių: engiamųjų-proletariato (valstiečių ir darbininkų) bei engiančiųjų (buržuazija, aristokratija). Besidomintys visuomenės vystymosi tendencijomis privalo paskaityti ir Max’ą Weber’į, jo lietuviškai išleistą „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia„. Ilgainiui šalia tų dviejų klasių atsirado biurų planktonas – žmonės „su mėlynomis apykaklėmis“, kurių XIX amžiuje ir XX a. pradžioje dar nebuvo. Jau nekalbant apie kūrybingus žmones (pabandytumėte apie tai pasikalbėti su tarpukario žmogeliu).
Knyga. R.Florija savo knygoje paaiškina, kas nutiko mūsų visuomenėms, kaip pakito jų struktūra. Ir pateikia idėją, kad atsirado dar viena klasė – kūrybinių žmonių. Ir būtent ji yra visuomenės smagratis, kuris gali iš esmės pakeisti visuomenę ir… paversti ją klestinčia. Nes, pasak knygos autoriaus, būtent kūrybinės klasės egzistavimas paaiškina, kodėl kai kurios turtingos šalys yra pažangesnės ir klestinčios nei kitos, nors ir ne ką mažiau turtingos ištekliais.
Knyga pradedama paprasta, bet grakščia įžvalga. Jeigu perkeltume žmogų iš ~1900-ųjų į ~1960-uosius, jį stebintų technologinis progresas, tačiau visuomenės sankloda būtų nepakitusi – žmogus gana lengvai prisitaikytų. Tačiau perkėlus žmogų iš ~1960-ųjų į šiandieną, jis nerastų super-ypatingų technologinių pokyčių, prie kurių jam būtų sunku prisitaikyti, tačiau visuomenės struktūra, žmonių vertybės ir bendravimas jam būtų sunkiai suvokiamas ir priimtinas.
Beje, ši knyga yra bloga žinia Lietuvos kovotojams prieš homoseksualus. Knygoje statistiškai įrodoma, kad žemas homofobijos lygis tiesiogiai sutampa su kūrybinės klasės dydžiu, taigi… ir su visuomenės/valstybės klestėjimu.
Štai ištrauka iš knygos anotacijos: „Dešimtojoje knygos laidoje išgryninta tezė „kiekvienas yra kūrybingas“ įkvepia ir lemia pokyčius didžiųjų miestų žemėlapiuose, padeda iš naujo įvertinti nūdienos ekonomiką skatinančius veiksnius. Kas slypi technologijų, kūrybingumo, tolerancijos, gėjų, užsienyje gimusių gyventojų ir kitų indeksuose? Jie formuoja naująjį ekonomikos reitingą. Jo viršūnėje atsiduria miestai, prieš porą dešimtmečių nepretendavę būti ekonomikos vedliais. Jūsų rankose priemonė, padedanti drąsiai priimti naujus iššūkius, kuriuos meta šiuolaikinis gyvenimo būdas„.
Kodėl manau, kad ši knyga yra privalomi skaitiniai komunikacijos, rinkodaros, ryšių su visuomene žmonėms?