Prisipažinsiu, kad dažnai kolegoms ir klientams kartoju, jog neverta rengti plano ilgesniam nei 3 mėnesiai laikotarpiui, nes vėliau verslo poreikiai ir aplinka tiek pasikeis, kad planas ims trukdyti ar net kenkti. Planą nuolat teks keisti ir adaptuoti, analizuoti grįžtamąjį ryšį ir planą vėl koreguoti.
Vieną rudens dieną prie puodelio kavos vienas tokių komunikacijos industrijos kantriųjų vilkų man mestelėjo gerą mintį apie komunikacijos planavimą: „Žinai, nereikia siekti sukurti statiškos struktūros komunikacine prasme, nepajudinamo ir fundamentalaus pozityvo, nupoliruotos reputacijos, nes aplinkos chaosas yra pernelyg stiprus ir ją gali sugriauti.“ Perfrazuojant – supergeras įvaizdis žmones erzina, o ant blizgaus paviršiaus bet kokia dėmė rėkte rėkia. „Geriau kurti lanksčią struktūrą, kuri būtų adaptyvi, tačiau turėtų bent keletą atramos taškų, kurie padėtų jai grįžti į pradinę būseną, kai aplinkos spaudimas nuslopsta“, – priduria komunikacijos veteranas.
Kas tie atramos taškai? Ne tik turinys – tai ir strategija, misija, vizija, vertybės. Svarbiu atramos tašku yra procesas, darbo principai ir veikimo schemos.
Prieš dešimtmetį „INK agency“ užgimė ir per keletą metų susiformavo labai geras dalykas. Aš jį vadinu „ordnung“, kolegos įvairiai: „tvarkelė“, „pasakei-padarei“ ir t. t. Šalia strategavimo ir planavimo tai be galo svarbus dalykas.
Komunikacija iš prigimties chaotiška. Mes nežinome, kaip tiksliai žmonės suvoks skleidžiamas žinias. Kūrybos procesas yra ne mažiau chaotiškas, nes idėjų, teksto, vaizdo variacijos yra begalinės. Todėl šioje iš prigimties chaotiškoje aplinkoje verta sutvarkyti bent jau tai, ką galima sutvarkyti.

„Ordnung“ įrodyti reikia laiko. Visi mes gudrūs susitvarkyti stalą, kambarį ar butą, bet palaikyti tvarką diena iš dienos – štai kur tikroji tvarka.
Šis tekstas yra 273-iasis „INK agency“ tinklaraščio įrašas, o pirmasis buvo publikuotas prieš 6,5 metų, 2012-ųjų spalio 2 dieną. Lietuvos komunikacijos industrijoje šį tinklaraštį lenkia tik „Dansu Dansu“, pastaruoju metu šiek tiek pavargusį, bet krutantį jau kelioliktus metus.
Ar aš giriuosi? Taip, nors greičiau esu išdidus, nes nuopelnai yra visų INKų – tiek dabartinių, tiek buvusių.
Rodau šį pavyzdį ne veltui, nes tinklaraščiai geriausiai parodo komunikacijos, atkaklumo ir tvarkos ryšį. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra begalė atvejų, kai su fejerverkais startuoja tinklaraščiai: vieni atlaiko keletą metų, kiti iš maratono distancijos pasitraukia jau po keleto mėnesių.
Vienas didžiausių atkaklumo ir tvarkos priešų yra perfekcionizmas. Ne kartą teko girdėti, kad tas įrašas nepatiko, o anas „per silpnas“, ir tai sakantys buvo teisūs. Kai kiekvieną savaitę rašai, kai rašantys yra kone visi agentūros darbuotojai: nuo vadovų, ant pečių turinčių keliolika ir daugiau metų patirties, iki ką tik su komunikacija susipažįstančių asistentų, ne tik įrašų kokybė smarkiai skiriasi. Pačios temos yra įvairios – vienos įdomios vienai skaitytojų daliai, o kiti mieliau skaito kitas.
Turite pasirinkti: jeigu bandysite įrašą gludinti iki begalybės, neparašysite jų kiekvieną savaitę septintus metus iš eilės. Mes pasirinkome aiškų ritmą, rutiną ir mažiau blizgesio, o daugiau tikrumo ir nuoširdumo. Mums šiuo atveju didžiausia vertybė yra lanksti struktūra, kuri atlaikytų aplinkos chaosą: tingėjimą, idėjų ir temų trūkumą, atostogas, Kalėdas. Ir tiesiog nenorą.
Grįžtant prie „Telia Lietuva“ vadovo citatos: bet kuri organizacija ar komunikacijos žmogus gali pasakyti „mums reikia tinklaraščio“, bet klausimas – kaip tu užtikrinsi, kad jis būtų rašomas nuolat. Pradėti lengva, kantriai tęsti – sunku. Jeigu vis dėlto pavargote rašyti tinklaraštį, ne bėda, taip nutinka daugeliui. Tačiau nelaikykite jo pasenusio, kur matosi, kad paskutinis įrašas įkeltas prieš metus ar seniau: arba nuimkite datas, arba tinklaraštį visai paslėpkite.
Ir kviečiu susipažinti su mūsų tinklaraščio angliškuoju drabužiu: „OutTH(INK)“.