„Tai čia jis norėjo pasipiarinti“, „manau, kad prieš mane buvo panaudoti juodieji viešieji ryšiai“, „dabar negaliu sakyti, bet pamatysite – čia suinteresuotų jėgų darbas“…
Tokias ir panašias frazes dažnai girdime iš žydrųjų ekranų, kai jomis apsišarvuoja į keblią padėtį patekę politikos atstovai. Iš tiesų vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations)arba ryšių su visuomene sąvoka mūsų visuomenėje tapo kiek nuvalkiota ir net įgijo neigiamą konotaciją. Ir čia nemenkai prisidėjo būtent ir mūsų politikai, kurie, patekę į bėdą, patogumo sumetimais dažnai kaltina piarą būtais ir nebūtais dalykais, pateikia kaip tam tikrą sąmokslo teorijų kalvę. O tiesa paprasta – dažniausiai pasikonsultavus su komunikacijos specialistais jiems net nereikėtų raudonuoti prieš kameras ir fotoobjektyvus, kai kažkas nutinka ne pagal planą.
Deja, įprastai politikai ryšių su visuomene konsultantus prisimena tik patekę į bėdą ar prieš pat rinkimus. Ir dažniausiai ne tam, kad nuoširdžiai įsiklausytų į įžvalgas ir patarimus, o tiesiog – „įdėkite mane į „Delfi“. Paprastai išgirdus tokią ar panašią frazę akimirksniu supranti, kiek šis politikas turi perspektyvos ne tik laimėti rinkimus, bet ir apskritai gyvuoti politinėje arenoje. Dažnai mintyse pajuokaudamas pamąstau: leiskite komunikacijos ekspertams padirbėti, paruošti jums komunikacijos strategiją ir politinės komunikacijos įžvalgas, o į „Delfi“ jūs ir be piarčikų pagalbos pateksite…
Manau, kad visos didžiosios partijos ir jų lyderiai privalėtų kur kas daugiau dėmesio skirti savo komunikacijai ir, žinoma, turėti tinkamus ryšių su visuomene konsultantus. Būtina sąlyga – kad specialistai būtų iš išorės, o ne partiniai. Kita sąlyga – konsultuotis reguliariai. Tuomet bus išvengta didesnių krizių ir mažiau reikės kartoti „mane ne taip suprato“ arba „žurnalistas ne taip parašė“.
