„Kolegos, kviečiu į breiną“, – frazė, kurią komunikacijos agentūroje galima išgirsti dažniau nei dažnai.
Dėl šios priežasties breinas (angl. brainstorm) – jis gi ir smegenų šturmas, ir minčių lietus – tampa visos organizacijos kūrybiškumo veidrodžiu. Jie būna įsimintini, bet pasitaiko ir nuobodžių, nerezultatyvių, o dar dažniau jų būna tiesiog per daug. Prieš kelerius metus mūsų agentūra tiesiog duso nuo breinais perkrautų darbotvarkių ir pavargusių protų, kartojančių tas pačias idėjas. Pradėjus spręsti šią problemą, ėmiau mąstyti, kaip galime pakeisti breinus ir kuo juos pakeisti apskritai. Šis, rodos, praktinis poreikis ilgainiui pakeitė ne tik formą – kaip smegenys juda, bet ir turinį – ką smegenys sugalvoja.
Komunikacijos agentūroje laiko tam dažniausiai yra mažiau nei kūrybinėje. Pati organizacijos struktūra diktuoja taisykles – projektų vadovas su puse asistento parankėje yra ir kūrybininkas, ir strategas, ir tekstų kūrėjas, ir dar daug kas. Panašiai ir ankštuose vidiniuose įmonių komunikacijos skyriuose. Dėl šios priežasties visas kūrybiškumo, idėjų ir nušvitimo lūkestis susiveda į kolektyvinį valandos trukmės stebuklą. Tačiau kai stebuklas tampa kasdienybe, generuojamos idėjos nebeišlipa iš to paties žanro rėmų. Tai ką daryti su tais breinais?
Pirmiausia turite pripažinti, kad stebuklų nebūna. Valanda su kolegomis tėra susitikimas, posėdis. Kas į jį pakviesta, kaip jam pasiruošta, kiek įsigilinta į temą – ne mažiau svarbu nei pati eiga.
Kiek laiko reikėtų ruoštis breinui? Juk niekas nenori gaišti visos dienos, jei tai nėra svarbiausias organizacijos projektas. Man rodos, auksinė taisyklė tokia: nepalik kolegoms to, ką gali padaryti ir vienas. Atrodo keista, bet kuo labiau savo pateikiama informacija apribosime dalyvius, tuo efektyviau judės jų smegenys – bus tiesiog priverstos galvoti kažką nauja. Kartais atsitiks ir taip, kad gerai atlikti namų darbai sutrumpins breiną arba išvis leis jo atsisakyti.
Kitas efektyvaus breino veiksnys – aiškiai suformuluota užduotis. Dažna klaida, kai vietoj jos pateikiamas planuojamo projekto tikslas. Jo netikėtai prispausti dalyviai bus nekonkretūs, vardins saugiausius, kažkur jau matytus sprendimus. Geriau jau breiną dalinti į kelias dalis su siauresnėmis užduotimis.
Komunikacijos specialistai pratę greitai prisitaikyti prie įvairiausių temų, verslo sektorių, auditorijų, bet jie irgi yra žmonės. Jeigu reikia idėjos, tarkim, elektros lizdų verslui, penki komunikacijos specialistai taip ir liks prie dviejų skylučių sienoje. Panašiai bus ir su apsipirkimu Lenkijoje, kriptovaliutų konkurencija ir atokios kaimo bendruomenės lūkesčiais. Gyvenime yra gausybė sferų, kurių nepalietė jokie rinkos tyrimai ar žiniasklaida. Bet pagalba yra arčiau, nei manėte, kaip žinomoje televizijos viktorinoje.
Daug pasiteisinimų, kodėl neverta skambinti ar pasikviesti pokalbio nepažįstamą ar pusiau pažįstamą žmogų, bet išnaudokite šią pagalbą ir nenusivilsite.
Pirmiausia, žmogus, susidūręs su jums svetima sritimi – tai lyg stiklinė vandens keliaujant per dykumą. Sumažėja ir rizika nuklysti iš principo neteisingu keliu. Antra, gyvas žmogus visada pasakys dalykų, kurių nerasi specialioje literatūroje ar tyrimuose. Trečia, nemaža dalis žmonių su malonumu „konsultuoja“, net jei yra viso labo paprasti vartotojai. Ketvirta, apklauskite 3, 4 ar net 5 žmones, ir jūsų turimos informacijos patikimumas bei vertė prilygs nepigiai fokus grupei.
Nereikia spjauti ir į internetą. Nors nepasiklysti ir rasti tinkamos informacijos ten sunku, už kiekvieno tinklaraščio įrašo ar komentaro slepiasi subjektyvi, bet autentiška vartotojo nuomonė. Tinkamai susisteminta, tokia informacija gali sufleruoti kryptį, idėją ar bent jau lūkestį. Dar smagiau išnaudoti tokias svetaines kaip „Quora“ – čia į diletantų klausimus atsako profesionalai arba dėl kitų priežasčių sritį gerai išmanantys vartotojai. Kartais taip pat subjektyviai, bet dažniau išsamiai ir argumentuotai.
Šią vasarą su dvejų metų sūnumi pakliuvome į liūtį ir pasislėpėme po dideliu medžiu. Galvojau, bus sunku nulaikyti mažylį, sunkiai nustygstantį vietoje, bet viskas išsisprendė per akimirką. Čiupęs keletą pagaliukų jis ėmė intensyviai „taisyti“ medį: suko įsivaizduojamus varžtus į kamieną, spaudė mygtukus ir birbė už įvairius instrumentus. Kai žmonės jau dirba komunikacijoje, užpildyti kūrybinę sausrą sekasi sunkiau, bet ir čia į pagalbą gali ateiti žaidimai. Noras žaisti, įsijausti ir pamiršti realybę – tarsi užkoduotas mūsų vaizduotės mechanizme.
Idealiausia, jei, visai kaip vaikystėje, žaidimą susikurtume: pagal tam tikrą tvarką sudėliotume prekės ženklo atributus, komunikacijos temas, o gal iš jų parengtume žinių laidą? Dar linksmiau – įtraukti azarto elementą ir originaliausią idėją išrinkti eurovizinio balsavimo principu. O ar bandėte su kolegomis prasukti seną gerą „Kas? Su kuo? Kada? Kur? Kaip? Ką darė?“
Tiesa ta, kad gausybė patentuotų metodikų, kurias įvairių sričių konsultantai parduoda ir diegia, paremtos žaidimu. Žaidimo taisyklės padeda trumpam išjungti racionalų mąstymą, ribojantį kūrybiškumą, ir išlaisvinti mintis kitame kontekste.
O ką veikti po tokio vaikiško breino? Atsakymas vienas – eiti dirbti.
Veikiausiai kelias, įžvalga ar užuomina į stebuklingą idėją – jau jūsų rankose. Belieka ją pastebėti, nuvalyti apnašas ir užauginti. Taip, geras breinas panašesnis į daržo lysvę nei idėjų konvejerį, bet ūkininkauti gali būti ir smagu, ir skanu.
