Būdami vaikais skubame užaugti, užaugę stengiamės kažkuo tapti, o tapę (arba ne) imame stabčioti, susimąstydami, kokia viso to prasmė.
Kas gyvenime šią prasmę sukuria? Ar galiu ją išmatuoti ir įvertinti? Kokią vertę kitiems kuriu pats?
Jei užklumpa panašūs klausimai, o užklupę dažniau skatina nuleisti rankas užuot apdovanoję motyvacijos pliūpsniu, kviečiu susipažinti su mano atsakymais, kartais padedančiais rasti prasmę, o kartais tiesiog nuraminančiais nesibaigiančių klausimų laviną.
Šių metų birželį Vilniuje vykusiame tarptautiniame potencialumo ir vaizduotės simpoziume „Tikrovės agentai“ Turino universiteto filosofijos profesoriaus Maurizio Ferrario pranešime nuskambėjo mintis: mes dažnai nesuvokiame tikrosios vertės, todėl darbuotojams atrodo, kad jie dirba daugiau nei yra įvertinami atlygiu.
Šios vertės suvokimą komplikuoja ir puikios (be jokios ironijos!) darbo sąlygos: lankstus darbo grafikas ar naujosios technologijos, leidžiančios darbams mums pasiekti visur ir visada. Ilgainiui nebeskaičiuojame, kada darbus pradėjome, o kada baigėme. Nepastebime, kaip imame atrašinėti į visus savaitgaliais ir naktimis gaunamus laiškus. Kai taip po truputį darbai įsiterpia į mūsų „po darbo“ laiką, apima jausmas, kad dirbame daug ilgiau nei mums už tai atlygina.
Tas pats vertės apčiuopimo kazusas kamuoja įsijautus ir į kitą vaidmenį – kliento, paslaugų gavėjo ar pirkėjo. Todėl parduoti, kai objekto vertė neapibrėžta, yra kur kas sunkiau. O ir klasikinė rinkodaros formulė kartoja, kad pirkėjas nori įsigyti ne tik prekę, bet ir ją papildančią vertę. Todėl, atlikdami pardavėjo vaidmenį, niekada neturėtume nurašyti vertės „savaime suprantamam dalykui“.
Dažnai su šiais „savaime suprantamais dalykais“ ir randasi problemos! Dėl nutylėtos vertės neužmezgamas arba prarandamas ryšys su žinutės gavėju, taip jį nutolinant iki platesnių prasmės paieškų, klausimų „ar iš viso šito reikia?“ O iš čia pasiklydusią avelę dar sunkiau susigrąžinti.
Vertė komunikacijoje – ne visada apčiuopiama. Kai pats ją sunkiai įspraudi į rėmus, lengva susipainioti ir užversti mintis prasmės paieškos klausimais. Bet vos tave pasiekia suvokimas, kad gera žinia apie tavo produktą (ar klientą) praskriejo plačiai ar visuomenė įvertino tau gimusią idėją, ryte skambantį žadintuvą imi priimti kaip dar vieną progą nuversti kalnus.
Kad pavyko puikiai perteikti produkto vertę, įrodo pirkėją aplankiusi lemiama mintis „norėčiau, nes…“ Kartais šis „nes“ yra daug iškalbingesnis už komunikacijos rezultatus įrodančius skaičius. Jame sutelpa tai, apie ką galvojo ne vienas didis produkto, be kurio šiandien neįsivaizduojamas pasaulis, kūrėjas.
Taigi kurdami vertę savo darbui suteikiame prasmę. Čia metas atsigręžti į save, nors tai kai kuriems siejasi su piligriminiais keliais, kalnų viršūnėmis ar užsidarymu vienuolyne. Jei to išties reikia – tebūnie, bet neretai atsakymas tyko panosėje – metas ne tik įsigilinti į tai, ką ir kodėl darai, bet ir atlikti tai kuo geriau. O čia viskas apsiverčia aukštyn kojomis, nes gimsta vertė, o su ja ateina ir prasmė. 🙂