Jeigu pastaruosius dešimt metų gyvenote ne kaip atsiskyrėlis miške ar kur nors uoloje, greičiausiai susidūrėte su socialinius tinklus ir viešąją erdvę užvaldžiusiu reiškiniu, kurį paprastai galėtume įvardinti kaip iššūkį (angl. challenge).
Naujausias mados klyksmas, siaučiantis socialiniuose tinkluose, yra „10 metų iššūkis“ (angl. 10 years challenge), kurio esmė – pasidalinti nuotrauka ar vaizdo įrašu, kaip atrodėte ir ką veikėte prieš dešimt metų, ir pasilyginti, kokie esate dabar.
Nors racionaliai vertinant gali atrodyti, kad tokie „iššūkiai“ yra tik vaikų žaidimai, jų pasiekto masto ir įsitraukimo tiesiog nebegalima ignoruoti. Jau tai, kad vienas populiariausių Ice Bucket Challenge surinko daugiau nei 100 milijonų dolerių sergantiesiems amiotrofine skleroze, rodo, kad šis reiškinys turi didelę galią, o vis pasikartojantys nauji iššūkiai, regis, nežada niekur dingti. Tad kur slypi šio fenomeno sėkmė?
Pradėkime nuo to, kad dažnai tokie „iššūkiai“ kyla natūraliai ir spontaniškai. Dažnai niekas negali pasakyti nei tikslios iššūkio priežasties, nei kas pirmas jį pradėjo. Aiškios suinteresuotos pusės nebuvimas leidžia kur kas lengviau psichologiškai įsijungti į tokį iššūkį, nes neprivalai tikslingai daryti kažko, kas pasitarnautų konkrečiam prekės ženklui ar suinteresuotai grupei.
Šis principas leidžia ir kur kas lengviau su draugais dalytis tokiu turiniu, nes nejauti diskomforto, priešingai nei dalyvaudamas komerciniame žaidime ir dalindamasis prekės ženklui naudinga informacija – įprastai į tokius įrašus žiūrima gana skeptiškai, traktuojant juos kaip brukalą.
Kitas labai svarbus aspektas – šie iššūkiai tikrąja šio žodžio prasme yra išskirtiniai. Socialiniai tinklai kiekvienam iš mūsų atvėrė kelią tapti informacijos šaltiniu ir perteikti savo norimą žinutę. Kartu tai užpildė eterį ir daugybe niekam nereikalingos informacijos – nuo mielų kačiukų nuotraukų iki banalių, nuvalkiotų ir jau seniai klišėmis tapusių rašytojų ar filosofų frazių. Visame šiame informacijos sraute, kurį nepabijokime įvardyti kaip šlamštą, originalus ir išskirtinis turinys tampa nepaprastai geidžiama preke.
Naršant socialiniuose tinkluose ir netikėtai pamačius žmogų, kuris pila ledinį vandenį sau ant galvos, mažų mažiausiai sužadinamas smalsumas, verčiantis pasidomėti, dėl ko, kokiu tikslu tai vyksta. Juk visa tai, kas yra mūsų komforto zonoje, t. y. normalu ir įprasta, tiesiog neveikia socialinių tinklų iššūkiuose. Priešingai – dominuoja tie iššūkiai, kurie yra neįprasti, unikalūs, keisti, kvaili ar net keliantys pasišlykštėjimą.
Dar vienas labai svarbus aspektas, skatinantis dalyvauti tokiuose iššūkiuose, yra principas jeigu Petras gali, kodėl gi aš negalėčiau? Pats savaime iššūkis motyvuoja veikti – mestas tau, jis sukelia natūralią žmogišką reakciją negi aš prastesnis? Noras įrodyti, kad toks nesi, ir motyvuoja priimti iššūkį. Dalyvaudami mums neįprastoje veikloje įrodome, kad esame bebaimiai, galingi, stiprūs ar tiesiog įdomus. Galiausiai, viena iš priežasčių, kodėl naudojame socialinius tinklus, yra noras parodyti save draugams, o gal net ir pasirodyti prieš juos.
Akivaizdu, kad draugai ir tavo bendruomenė nėra paskutinis veiksnys, skatinantis dalyvauti tokiuose iššūkiuose. Kai iššūkis tampa virusinis, labai sunku jo nepastebėti ar ignoruoti. Staiga apie jį kalba visa tavo aplinka ir, natūralu, tu nori tapti šios neformalios bendruomenės nariu. Atlikęs iššūkį pasijauti esąs tam tikros žmonių grupės bendramintis – kartu galite krizenti iš atlikto žygdarbio ar iš tiesų juo didžiuotis. Noras priklausyti madingųjų grupei ar bent jau nelikti už bendruomenės ribų skatina priimti tokius iššūkius.
Jeigu jums metamas iššūkis turi ankščiau išvardytus bruožus ir dar kilnų tikslą bei dalyvaujančius žymius žmones – jis pasmerktas tapti virusiniu. Minėtas Ice Bucket Challenge toks populiarus buvo ne vien dėl neįprastos formos, bet ir dėl to, kad turėjo labai aiškų socialinės atsakomybės aspektą.
Tad sudėjus į vieną katilą tai, kas smagu ir neįprasta, bei žmonių norą padėti sergantiems, šis iššūkis tiesiog sprogo socialinėje erdvėje. Prie jo prisijungė ir tokie garsus žmonės kaip verslininkas ir vienas turtingiausių planetos žmonių Billas Gatesas, „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, dainininkai Justinas Timberlake’as, Taylor Swift, Lady Gaga, Justinas Bieberis, vienas geriausių pasaulio krepšininkų Lebronas Jamesas ir begalė kitų įžymybių bei nuomonės lyderių.
Ice Bucket Challenge nėra vienintelis socialinę atsakomybę skatinantis iššūkis. Daug dėmesio vis dar sulaukia ir „Lapkričio iššūkis“, kai vyrai skatinami nesiskusti ir pasitikrinti sveikatą, taip pat „Asmenukės be makiažo iššūkis“, siekiantis surinkti lėšų vėžio tyrimams.
Na, ir paskutinis bruožas, darantis virusinius iššūkius tokius populiarius, yra paprastumas. Kuo iššūkiui sukuriama daugiau taisyklių, reikalavimų ir apribojimų, tuo mažesnis tikėtinas įsitraukimas.
Socialinės žiniasklaidos kanalai sutverti greitai suvartojamam turiniui, o ne ilgiems pokalbiams ir sunkiai suprantamoms istorijoms. Šiais laikais niekas nenori (o dažnai tiesiog negali sau leisti tokios prabangos) žiūrėti 30 minučių trukmės vaizdo įrašo. Dėl to įprastai virusiniai iššūkiai tetrunka iki kelių minučių. Kai keliaujate į darbą, vaikštote po parką, darote kavos pertraukėlę tarp darbų – tada galite rasti keletą minučių vaizdo įrašui, dėl kurio visi jūsų draugai jau eina iš proto.
Galiausiai sėkmingi socialinių tinklų iššūkiai jums neprimeta jokių amžiaus, lyties, demografinės ar turtinės padėties stereotipų – juose gali dalyvauti visi. Tikriausiai tai ir yra vienas sunkiausiai įgyvendinamų, bet labai svarbus sėkmės principas.