Žinoma, reikia imti domėn, kad žmogaus naikinimas vyksta socialiniu ir psichologiniu (emociniu) požiūriu. Viduramžiais pakakdavo pareikšti, kad kažkas „atskiriamas nuo bažnyčios“, ir su jo karjera būdavo baigta (šiuolaikinėje Lietuvoje viskas vyksta panašiai, tik reikia „priskirti rusofilui“).
Tačiau kiekvienas mūsų, turėdami rankose šitokį galingą ginklą, elgiamės visiškai negrabiai. Lyg Antikos laikų pėstininkas bandytų pašaudyti iš artilerijos pabūklo. Daug triukšmo, o naudos jokios.
Štai keletas pagrindinių punktų.
–          Atidžiau rinkitės žodžius. Geriau paieškoję rasite tokių, kurie taikliai, įdomiai ir ekspresyviai pasakys esmę.
–          Taupykite. Jeigu be konkretaus žodžio ar jų junginio sakinys nepraranda esmės, vadinasi, jie nereikalingi. Taupykite laiką klausytojams, skaitytojams ir saugokite savo pirštų pagalvėles, kurios turi suspaudyti kompiuterio klavišus (nebent dar likote XX amžiuje ir rašote ranka).
–          Nepamirškite, kad lietuvių kalba yra veiksmažodžių kalba, todėl saugokitės biurokratų ištobulintos daiktavardinės kalbos („atliktas rašymas“, „įvyko paspaudimas“).
–          Negalvokite, kad visi Jus supranta. Tai – „profesionalo prakeiksmas“, kuris mus nuolat lydi.
–          Kalbėkite taip, kaip kalbėtų Jūsų tekstą skaitysiantis žmogus. Paprastai, aiškiai, nevyniojant į vatą.
–          Pasakokite istorijas, o ne užverskite žmones informacija. Apie tai mes jau ne kartą kalbėjome.
O dabar svarbiausia – kalbą, kaip ir bet kurį kitą ginklą, reikia įvaldyti. Samurajai kardo valdymo meno mokydavosi dešimtmečiais, mongolų-totorių kariai šaudyti iš lanko pradėdavo vos pramokę vaikščioti. Kalbai reikia to paties. Štai žinomas rašytojas Stephen King ragina tiesiog kuo daugiau rašyti, o mums belieka priminti, ką sako Malcolm Gladwell savo knygoje „Išskirtys. Sėkmės istorija“ – bet kokiai sėkmei pasiekti reikia mažiausiai 10 tūkstančių valandų praktikos. Nedirbant viršvalandžių tai yra maždaug 4-5 metai. Todėl kvaila save ir kitus įtikinėti, kad gerą tekstą gali parašyti „kiekviena sekretorė“ ar „kiekvienas vadybininkas“.
Ir pabaigai, nuoširdi padėka kalbininkams, kurie reabilitavo didžiajai lietuvių daliai mielus ausiai terminus, tokius kaip „bintas“, „domkratas“ ar „kapišonas“. Dėl to ginklas taps dar aštresnis ir pavojingesnis.