Geras turinys – dar ne viskas: apie didžią žmonijos baimę

Degančios klausytojų akys, prikaustyti žvilgsniai, dėmesys iki paskutinės minutės, galiausiai užsibaigiantis vienbalsiu pritarimu.

Toli gražu ne visos kalbos sulaukia tokios reakcijos. Gyvenime būna visaip: dešiniajame kampe kolega žiovauja, kairiajame naršo telefone, trečiasis nuolat muistosi, o dar du, panašu, ne visai supranta, ką apskritai čia norite pasakyti.
Gebėti pasakyti taip, kad jus išgirstų – pusė sėkmės. Žinoma, visada lieka kita pusė, kuri reiškia, jog pirmiausia turite turėti ką pasakyti. Vis dėlto kai net geriausią žinutę sugadina nerišlūs sakiniai, šokinėjančios mintys ir lakstančios akys, menksta ir pasitikėjimas kalbėtoju, ir jo paties – savimi. Viešojo kalbėjimo baimė – rimtas reikalas, mokslininkų teigimu, prilygstantis mirties baimei, ir gali būti nemažas trukdis net geriausiam vadovui.

Ir parašytą kalbą reikia paversti sava

„Geras turinys – dar ne viskas. Svarbu ne tik ką sakote, bet ir kaip kalbate“, – teigia aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, scenos kalbos ir vaidybos dėstytoja Aldona Vilutytė. Ji tiki, kad kalba yra labai galingas įrankis, duotas kiekvienam. Klausimas tik kaip mes su tuo įrankiu mokame tvarkytis.
Charizmos neišmoksi, bet kalbėjimo techniką išugdyti įmanoma. Tam pirmiausia reikia ir geriau save pažinti bei išmokti save valdyti – kontroliuoti kūną, balsą, kvėpavimą.
„Mano nuomone, blogiausia yra dirbtinumas. Kalbėjimo būdai, tinkantys vieniems organiškai, gali visiškai netikti kito būdo žmogui“, – sako A. Vilutytė.
Prasilenkimas su žmogaus asmenybe dažnai įvyksta skaitant kitų parašytas kalbas, nepaisant kalbėtojo asmenybės, būdo ir kalbėjimo stiliaus.
„Užrašytas tekstas retai skamba gerai, reikia paversti jį šnekamuoju. O šnekamoji kalba labai skiriasi nuo rašytinės. Negali vienas sakinys būti kelių eilučių ilgio. Todėl būtina pažinoti, perprasti žmogaus, kuriam rašai, kalbėjimo specifiką: kokio trumpumo sakiniais jis kalba, kokie žodžiai jam gali būti svetimkūniai. Jei jų tekste bus daug, kalbėjimas bus dirbtinis, nenatūralus. Be to, kiekviena darbo sritis turi savo kalbėjimo specifiką, savo terminologiją. Savo mokymuose įvairių įmonių vadovams teko susidurti, kai visiškai skirtingų profesijų atstovams buvo parašytos labai panašios kalbos. Žmogus, kuris sakys jam parašytą kalbą, turi ją peržiūrėti ir paversti sava“, – sako viešojo kalbėjimo pedagogė.
Kita dažna klaida – noras per trumpą laiką pasakyti pernelyg daug, kalbant labai ilgais sakiniais, skubant. Kalboje reikia pauzių, teisingai sudėliotų loginių akcentų, ji turi turėti aiškią struktūrą.

Lavinti kaip raumenis

Vieno žmogaus gera klausytis, kito – nemalonu, jo kalbėjimas erzina ir trukdo išgirsti informaciją, dar kito išvis negirdime. Kodėl taip yra?
A. Vilutytė sako, kad dažniausiai pasitaikančios kalbėjimo problemos susijusios su balsu: „Dalis žmonių kalba nepilnu – užspaustu, uždarytu, pakeltu – balsu. Priežastys: netinkamai susiformavę įpročiai, įtampa, kompleksai, baimės, dirbtinis įvaizdžio susikūrimas, auklėjimas, kalbėjimo maniera. Tačiau dažnu atveju tai gali būti tik technikos reikalas: dirbant, treniruojantis ir praktikuojant viską galima pagerinti.“
Kalbant apie įtaigumą, retorikos mokslo požiūriu, žemesniu tembru pasakyta informacija lengviau pasiekia klausytoją. Tačiau nuo jaudulio, įtampos ir streso balsas kaip tik dažniausiai kyla aukštyn ir įsitempia. Problemų gali kelti ir nevalingi pasikartojimai, parazitiniai žodeliai: „Jei kalboje kas antrame sakinyje girdisi žodžiai „žinai“, „ta prasme“, „reiškia“, „iš tikrųjų“, „ar ne?“, „aaaaa“, ilgainiui tai pradeda erzinti.“
Vis dėlto dažnai tai, kas atrodo nepaprasta ir stebuklinga, stovi ant labai praktiškų pamatų – balso, kaip ir viso kūno, raumenis reikia lavinti.
„Žmogui, kuris nori lavinti savo balsą ir kalbėjimą, reikia išmokti kalbos balso formavimo pratybų, kurių pagrindas – raumenų atpalaidavimas, kalbinis kvėpavimas, jo technika, balso diapazono plėtimas, dikcijos ir artikuliacijos lavinimas. Naujų kalbinių įgūdžių formavimas ir senųjų koregavimas įmanomas tik mokantis, ir tai yra nuolatinis darbas, jei norite, kad jūsų balsas būtų stiprus, laisvas, įtaigus ir gyvybingas. Sustiprinus kalbėjimo aparato raumenis, pajungus rezonatorius, balsas tampa stipresnis, spalvingesnis, įtaigesnis ir lengviau pasiekia adresatą, išvengiant rėkimo, užkimimo, balso dingimo ir kitų problemų“, – sako viešojo kalbėjimo pedagogė.

Kaip elgtis nusišnekėjus?

Net geriausiems pasitaiko sutrikti, galų gale nusišnekėti. Kaip elgtis tuomet? „Nusišnekėjus turbūt nieko nelieka, tik pasijuokti iš savęs ir tęsti toliau. Visiškai natūralu, kad dauguma jaudinasi ir patiria stresą. Jei to nesijaučia, vadinasi, žmogus jau yra įvaldęs ir suformavęs teisingus įgūdžius. Tačiau čia reikia suprasti teisingai – nereiškia, kad žmogus turi tapti neklystančiu robotu. Galima pasakyti ir taip: viešąjį kalbėjimą įvaldžiusiojo nusišnekėjimai mums tampa simpatiški, gi neįvaldžiusio gali būti atgrasūs“, – sako A. Vilutytė.
Kaip nusverti tą skirtumą? Visų pirma, ne vengti, o kuo daugiau kalbėti viešai: „Kuo daugiau turėsite praktikos, tuo laisvesni būsite ir geriau valdysite kalbos turinį, būdą ir situaciją, kartu ir auditoriją. Tikslas, noras pasidalinti ir suteikti informacijos turi būti svarbesnis už baimę ir stresą. Galų gale, norint būti įtaigiu kalbėtoju, reikia mokytis klausti ir klausyti, kurti ryšį su pašnekovu.“
Keli patarimai besiruošiantiems kalbėti didesnei auditorijai, kuriais dalinasi A. Vilutytė.

  • Jei yra galimybė, prieš renginį pakalbėkite per mikrofoną, pasitikrinkite, išgirskite save. Kartais žmonės išsigąsta savo balso ir pradeda trauktis toliau nuo mikrofono, arba atvirkščiai – rėkti ir kalbėti per mikrofoną taip, lyg kalbėtų be jo.
  • Visi išmanieji telefonai turi diktofonus, tad repetuoti, įrašyti savo kalbą ir ją perklausyti galite kad ir mašinoje.
  • Jei dalyvaujate debatuose su keliais pašnekovais, ypač televizijos tiesioginiame eteryje, venkite ilgų įžangų, kurios dažnai pasitaiko dėl jaudulio. Iškart valingai kalbėkite apie esmę, nes nežinote, kada galite būti pertraukti. Ugdykite įprotį vieną mintį perteikti vienu sakiniu, kurį toliau, jei bus galima, plėsite.
  • Jei kalbate konferencijoje, kurioje numatyta tiksli pranešimo trukmė, tikslingai išdėliokite turinį laike. Repetuokite – perskaitykite turinį garsiai, geriausia – kitiems žmonėms, nes mintyse mes skaitome gerokai greičiau. Taip pat nepamirškite palikti laiko atėjimui į pranešimo vietą, auditorijos klausimams.
  • Prieš svarbesnį kalbėjimą venkite kavos, gazuotų, šaltų ir karštų gėrimų, šokolado ir kitų saldumynų, riešutų. Nepersivalgykite.

Budinkite balsą jau ryte. Įprotis skaniai balsu pažiovauti, paniūniuoti mėgstamą dainą padės iš lėto budinti balsą ir ruošti jį dienos darbui.

Gauk naujienas pirmas!

Stebime komunikacijos pasaulio naujienas ir tendencijas. Visa tai pakuojame į mūsų naujienlaiškį. Nori jį gauti? Įrašyk savo el. pašto adresą. Kitkuo pasirūpins INK‘ai.

    Tai įvyko – INK naujienlaiškis jau žino kelią iki tavo pašto dėžutės. Ačiū! Geri darbai grįžta gerais laiškais.