Užsidirbti darant tai, ką iš tiesų mėgsti, įdarbinti savo unikalius talentus bei žinias ir būti pačiam sau bosu – argi ne tikra svajonė?
Labai gali būti, kad ne tiek svajonė, kiek nauja darbo ir ekonomikos realybė. Ji turi pavadinimą – entuziazmo ekonomika (angl. passion economy). Aptarti šią temą įkvėpė Tomo Ramanausko naujienlaiškis „Dėmesio“, kuriame trumpai pristatyta ši tendencija, tik kitu pavadinimu – „aistros ekonomika“.
Tai vis labiau ryškėjantis modelis, kuris įgalina kiekvieną, turintį tam tikrą interesų sritį, hobį, įgūdį ar aistrą kokiai nors sričiai, savo žiniomis, įžvalgomis ar kūryba pasidalinti su auditorija visame pasaulyje. Kitaip tariant, passion economy leidžia monetizuoti savo individualumą ir kiekvienam tapti tam tikros srities influenceriu, apžvalgininku, treneriu, leidėju, įkvėpėju ar turinio kūrėju. Kaip šis naujas ekonomikos modelis veikia ir kodėl jis laikomas darbo ateitimi?
Passion economy galima laikyti nauju vadinamosios poreikio ekonomikos (angl. gig economy) raidos etapu. Abu šie ekonomikos modeliai paremti paklausos ir pasiūlos grandinės automatizavimu ir optimizavimu naudojant išmaniąsias platformas. Lietuvoje geriausiai žinomi poreikio ekonomikos pavyzdžiai – pavėžėjų ir maisto pristatymo į namus paslaugos, be kurių daugelis jau neįsivaizduoja gyvenimo mieste.
Su poreikio ekonomikos plėtra Vakarų valstybėse atsirado nauja darbuotojų klasė – nepriklausomi paslaugų teikėjai, dirbantys per įvairias išmaniąsias platformas. Šios atlieka tarpininko tarp vartotojo ir teikėjo vaidmenį. Vartotojas programėle atlieka užsakymą, teikėjas jį įvykdo ir gauna tam tikrą atlygį. Toks modelis įnešė naujų vėjų į darbo rinką ir suteikė žmonėms galimybę labai lengvai iškeisti savo laiką į pinigus. Logika paprasta – dirbi kada nori ir kiek nori. Kuo daugiau užsakymų atliksi, kuo daugiau kilometrų nuvažiuosi, tuo daugiau pajamų gausi.
Vis dėlto šis alternatyvus darbo modelis, nors ir suteikia darbuotojui lankstumo bei laisvės, neabejotinai turi ir trūkumų. Poreikio ekonomika leidžia lengvai gauti darbą ir užsidirbti, tačiau gali būti susijusi su pajamų nestabilumu. Kitas svarbus dalykas – ši ekonomika orientuota į standartizuotas ir siauras užduotis, todėl teikėjų individualumas, pomėgiai, žinios ir išskirtiniai gebėjimai didžiąja dalimi čia nesvarbūs. Štai čia ir slypi pagrindinis poreikio ir entuziazmo ekonomikų skirtumas – būtent teikėjo individualumas ir išskirtinumas entuziazmo ekonomikoje generuoja pajamas.
Entuziazmo ekonomika gali būti suvokiama ir kaip galimybė savo ekspertiškumą, žinias ar kūrybinį potencialą, naudojantis internetinėmis platformomis, paversti verslu ir realizuoti dideliu mastu. Pavyzdžiui, jei gyvenate nedideliame miestelyje, domitės joga ir manote, kad jūsų žinios šioje srityje gali būti naudingos kitiems, turite galimybę suburti vietinį jogos klubą ir padėti medžio ir žemyn žiūrinčio šuns pozas ištobulinti dešimties ar dvidešimties entuziastų būreliui. Arba pasinaudoję kuria nors iš passion economy platformų pasiūlyti nuotolinius jogos kursus tūkstančiams visame pasaulyje.
Be abejo, mėginti užsidirbti iš internete publikuojamo turinio – nėra kažkas nauja. Tai daro šimtai tūkstančių jutuberių, blogerių ir instagramo influencerių visame pasaulyje. Vis tik jų atveju pagrindinis veiklos variklis – pajamos iš reklamos užsakovų. Kitaip tariant, norėdami užsidirbti iš „YouTube“ ar kitose platformose publikuojamo turinio, pirmiausia turėsite sugeneruoti itin daug peržiūrų ar paspaudimų, kad sudomintumėte reklamos užsakovus. O passion economy modelis paremtas verte vartotojui ir būtent už tai gaunamu atlygiu. Šiuo požiūriu per platformą „Patreon“ vartotojų kūrėjui už skelbiamą turinį skiriamas užmokestis yra gerokai arčiau entuziazmo ekonomikos.
Net ir išties nišinis projektas entuziazmo ekonomikos rėmuose jo kūrėjui gali sugeneruoti reikšmingas pajamas. Kai kurios passion economy platformos visų pirma ir susikūrė kaip atsakas į clickų diktatūrą. Pavyzdžiui, sparčiai populiarėjanti publikavimo platforma „Medium“, kuri turi per 120 mln. už turinį mokančių prenumeratorių, deklaruoja savo nepriklausomybę nuo reklamos užsakovų pinigų. Už platformoje publikuojamus tekstus autoriams proporcingai jų straipsnių skaitomumui atlyginama iš vartotojų mokamo prenumeratos mokesčio. Taip siekiama užkirsti kelią paspaudimų medžioklei ir apdovanoti išties kokybišką ir vertingą turinį.
Šiuo atveju autorius turi galimybę rašyti apie tai, kas jam iš tiesų rūpi, ir gauti atlygį būtent už tai, o ne už turinio patrauklumą potencialiems reklamos užsakovams. Be to, platforma rūpinasi kokybiško turinio kuravimu ir sklaida, todėl autoriui nereikia to daryti pačiam.
Kitos passion economy platformos veikia kiek kitokiais principais. Turinio sklaida, auditorijos plėtra ar santykių su vartotojais puoselėjimu jos palieka rūpintis pačiam turinio ar paslaugos kūrėjui. Jam suteikiamos tik priemonės tai daryti – nuo programinės įrangos iki analitikos įrankių ir konsultacijų apskaitos ar rinkodaros klausimais. Paprastai tokios platformos atsiriekia savo dalį nuo entuziazmo ekonomikos dalyvio pajamų, todėl jos būna suinteresuotos vartotojo projekto sėkme ir plėtra. Siekiama suteikti teikėjui galimybių orientuotis į savo produkto ar paslaugos kokybę ir, kiek įmanoma, sumažinti rūpesčių dėl techninių ar vadybinių aspektų. Taigi tokiu būdu suteikiama infrastruktūra ir sąlygos savo pomėgius, specifines žinias ar gebėjimus paversti pajamomis.
O jos gali būti išties įspūdingos. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad sėkmingiausi turinio kūrėjai vaizdo kursų platformoje „Podia“ per mėnesį uždirba ir po 100 tūkst. JAV dolerių, o daugiausiai skaitytojų turintys naujienlaiškių platformos „Substack“ autoriai per metus kišenes papildo 500 tūkst. eurų. Be abejo, tam reikia savo projektu suburti pakankamą lojalių vartotojų auditoriją, o to, žinoma, nepavyks padaryti siūlant standartizuotą, niekuo neišsiskiriantį ir vertės prenumeratoriams neteikiantį produktą. Taigi norint uždirbti teks pasistengti. Tačiau nepamirškime, kad kalbame apie passion economy, kurios variklis ir yra dalyvių entuziazmas, nuoširdus įsitraukimas į patinkančią veiklą.
Vis dėlto ar realu, kad jau greitai visi tapsime turinio kūrėjais, vesime online kursus apie sodininkystę ar sveiką mitybą, kas savaitę publikuosime tinklalaides apie asmeninus finansus ar paranormalius reiškinius, skelbsime straipsnius apie klimato kaitą arba kitokiais būdais dalyvausime entuziazmo ekonomikoje? Tvirtinti, kad tikrai taip, turbūt būtų per drąsu. Vis tik stebint, kokią įtaką darbo rinkai turėjo poreikio ekonomika ir kaip sparčiai automatizacija ir robotizacija keičia ištisą pramonę, abejoti passion economy potencialu daug priežasčių nėra. Kai kurie ekspertai neabejoja – tai darbo rinkos ateitis.
O jeigu tikrai taip, vadinasi, kiekvienas galėsime ir turėsime užsidirbti iš išskirtinių savo pomėgių, gebėjimų, žinių, unikalių patirčių ir požiūrių. Kartu passion economy įsigalėjimas dar labiau išryškins poreikį identifikuoti savo išskirtinumus bei privalumus, o svarbiausia – iškomunikuoti juos pasauliui, papasakoti savo unikalią istoriją ir sudominti ja kitus. Be abejo, turėsime puoselėti ir savo kūrybiškumą bei nebijoti eiti nepramintais takais. Tai, kas šiandien galioja kiekvienam sėkmės siekiančiam verslui, bus vis svarbiau ir kiekvienam individui.