Yra toks labai gražus angliškas žodis “procrastination”. Paieškojus, ką jis reiškia lietuviškai, nekyla abejonių, kad tai “lodarių” žodis. Vilkinimas ir atidėliojimas buvo paskutinės nakties studentų palydovas, bet štai angliškai šis žodis skamba daug geriau. Atrodo, jog atidėlioji tam tikrą darbą tu, žmogau, ne šiaip sau, o ieškodamas kažkokios gilesnės prasmės, didesnio gėrio, kūrybinės nirvanos. 
Prieš pradėdama rašyti šį įrašą išnaudojau praktiškai visas profesionalios vilkintojos priemones: iki paskutinės dienos laukiau tikėdamasi, kad kažkuris kolega–gelbėtojas įšoks į kabinetą ir pareikš, kad turi nerealiai gerą įrašą, nuo pirmadienio susigalvojau bent dešimt svarbesnių darbų, kuriuos žūtbūt reikia padaryti iki ketvirtadienio, atsikėlusi palaisčiau namie gėles ir net pasportavau, išgėriau du puodelius kavos, įsikvėpimui paklausiau mėgstamiausios dainos… (čia galite pridėti savo mėgstamiausias veiklas, kurios gauna dėmesio tik tuomet, kai reikia atlikti kūrybišką darbą). 
Ir iki šios savaitės būčiau jautusis gėdingai dėl šio savo įpročio, tačiau pasirodo – atidėliojimas tikrai yra gilesnės prasmės ieškojimas. Neseniai teko pasiklausyti Adam Grant TED paskaitos, kurioje jis išteisina atidėliotojus ir paaiškina, jog būtent jie sugeneruoja daugiausiai kūrybiškų minčių. 
Kaip tai paaiškinti? Pasirodo nesėsdami tiesiai prie užduoties, o ją atidėliodami tokie kūrybininkai natūraliai skiria laiko apgalvoti ne vieną, o keletą idėjų, jas paanalizuoti įvairiais kampais ir sugalvoti netikėtų sprendimo būdų, kurie nebūtų šovę į galvą, jei darbo būtų imtasi iš karto. Be to, jei užduotį padarai iš anksto, tu tiesiog neleidi vėliau atėjusioms kūrybiškoms mintims papildyti jos, nes juk viskas jau sugalvota ir padaryta. Ir jei to jums dar negana, pavardinsiu keletą didžių žmonių, kurie taip pat buvo atidėliotojai: Leonardo da Vinci, Martin Luther King. Pridedu paskaitos nuorodą, kai turėsit kokį darbą ir ieškosit, ką čia nuveikti: http://bit.ly/1TlP4FZ
Grįžkime prie kūrybiškumo. Vikipedija sako, kad kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis sudėtingoje situacijoje, lengvai ir netipiškai spręsti. O tai lemia vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą), jos patyrimas, auklėjimas ir saviaukla. Beje, kaip sakė mano vienas grupiokas, sąvokų aiškinimas yra labai puiki išeitis, kai turi parašyti dar daug žodžių, bet nebežinai, ką nori pasakyti. Irgi kūrybiškas sprendimas, nepasiginčysi. Žodžiu, ką sako Vikipedija – tai, kad net iš pirmo žvilgsnio nenaudingų filmukų žiūrėjimas gali praversti ateityje galvojant idėjas. Svarbu smalsauti. Smalsumas užkalbinti prie jūsų namo „budintį“ benamį gali vieną dieną padėti sukurti šūkį prekybos centrui, o sūrio uostymo ir ragavimo pamoka prisidėti prie automobilių gamintojo logotipo kūrimo ir atvirkščiai. Kuo  skirtingesnes ir nesusijusias patirtis sumiksuosime, tuo įdomesnių variantų kils mūsų galvoje. Ar žinojote, kad 95 proc. minčių, kurios šiandien sukasi jūsų galvoje yra tos pačios kaip ir vakar? Kaip ir užvakar? Kaip ir praeitą savaitę? Kaip galima sugalvoti kažką naujo ir įdomaus, jei kasdien galvojame apie tą patį? Vieni psichologai pataria keisti maršrutą į darbą, kiti – pasigaminti naują patiekalą, treti – šokti su parašiutu ir t.t. Aš naudoju labai paprastą būdą – prievarta į savo galvą kišu tikrai niekad man natūraliu būdu nekilusias mintis. Musė dalyvaujanti prezidento debatuose, sumuštinis su sviestu ir skalbimo milteliais, krioklys, verkiantis Bunkės ašaromis… Tokiu paprastu būdu galite sukelti sąmyšį savo galvoje ir įnešti bent tą 1 proc. naujų minčių.
Kad ir kaip juokingai ar kvailai skamba šis metodas, kūrybiškumas niekada negims iš baimės. Na nebent baimės, kad pavėluosite atiduoti darbą, nes tai dažnai sukelia gan stiprią kūrybiškumo ataką. Bet niekada iš baimės, jog būsite sukritikuoti, nesuprasti ar išjuokti. Tai vienas laiptelis, kurį būtina peržengti norint būti kūrybišku. Kiekvieną kartą, kai suabejoju arba pati pradedu juoktis iš savo idėjos pagalvoju, ką turėjo jausti žmogus, kuris pirmą kartą pristatinėjo “Simpsonus” – animacinį filmuką vaikams su geltonais žmogeliukais, kurio pagrindinis herojus raugėja ir reguliariai bando pasmaugti savo sūnų, o jo žmona turi bokštą mėlynų plaukų. Ai ir dar – iš tikro jis būtų skirtas suaugusiems ir kalbėtų apie politiką.   
Iš viso to išplaukia viena labai karti tiesa – kūrybiškumas visgi yra darbas. Darbas su struktūra, terminais, pastangomis ir tikru sėdėjimu prie darbo stalo. Nesvarbu, ar kurtumėte dainą ar komunikacijos strategiją. Galiausiai, kūrybiškiausi yra tie, kurie prisiverčia atsisėsti ir padaryti darbą, todėl išsisukinėjimas, kad esu nekūrybiškas, dažniausiai ir yra tik išsisukinėjimas.