Keisti reiškiniai nutinka gyvenime.
Matai, kad visi rinkimuose palaiko tą patį vieną kandidatą, bet juos vis tiek netikėtai laimi kitas. Arba žinai, kokia daina yra geriausia, tačiau koncerte ją trauki su septynių žiūrovų minia. Norėtųsi paguosti save ir tyliai pasakyti „Ai, taigi blogai suskaičiavo…“ arba „Manau, kad likę keli šimtai gerbėjų šiandien sirgo ir negalėjo ateiti“, bet tai tik dar labiau pakursto šių nesusipratimų priežastį. O priežastis vadinama burbulu. Socialiniu burbulu.
Burbule gyventi visai gera. Tai, ko nežinai arba nenori žinoti, į jį paprasčiausiai nepatenka. Esi apsuptas mėgstamų žmonių, jus vienija tos pačios vertybės, svajonės, net humoro jausmas vienodas. Įprastai esi linkęs manyti, kad su savo bendraminčiais sudarote daugumą.
Tačiau kartais tau tenka pripažinti kitų burbulų egzistavimą. Išmokti bendrauti taip, kad kito burbulo gyventojai tave girdėtų. Sukurti tai, kas jiems labai patiktų. O kaip tai padaryti, jei kalbi ir mąstai, pasirodo, labai ribota kalba?
Šios uždaros bendruomenės formuojasi visai natūraliai. Mūsų pomėgiai ir pažiūros aplink buria žmones, kurie jiems neprieštarauja. Iliuziją, kad mūsų labai daug, kuria ir interneto algoritmai, iš visų jėgų besistengiantys mums rodyti tik tokį turinį, kurį mėgstame. O tada prie savo bendruomenės sienų aukštinimo prisidedame socialiniuose tinkluose sekdami tik tuos žmones, su kuriais jaučiamės turintys bendrumų.
Nesistengiu įrodyti, kad gyvenimas burbuluose itin kenksmingas žmonijai. Mano subjektyvia ir savo burbulą mėgstančia nuomone, jis net palengvina kasdienybę! Vis dėlto komunikacijos pasaulyje negebėti išsikraustyti iš savo „namų“ gali paskatinti išsikraustymą iš proto. Tad jau pajutusiems savo burbulo ribas ir pasiryžusiems suprasti tai, kuo gyvena kitos bendruomenės, patarčiau išbandyti kelis sprogdinančius ar bent jau požiūrį plečiančius pratimus.
Beje, apsistoti kitame burbule – nebūtina (nebent labai patiks), tačiau toks pasivaikščiojimas, tikiu, sukels naujų idėjų bangą.
Tiesiausias kelias norint suprasti, kuo gyvena kiti, yra jie patys.
Ačiū darbui komunikacijos agentūroje, kad suteikia galimybę pakalbinti vis naują, itin įdomią personą. Formulė čia paprasta – kad tavo rengiamas interviu būtų įdomus, turi pristatyti žmogaus iš kito burbulo istoriją. O kokių pokalbių turėta! Ligos ir nauji pakilimai, keisčiausi hobiai ir negirdėtos profesijos. Dar ir keletas pašnekovų, kurių nuomonei esi linkęs nepritarti, bet vis tiek turi ją objektyviai pristatyti teksto skaitytojams.
Mano nuolatinės nuostabos ir susižavėjimo šiais pašnekovais priežastis – lyg prarasta atmintis sugrįžęs supratimas, kokie mes skirtingi. Kita sveikintina pasekmė – visa keičianti mintis, kad tavo burbulas nebūtinai pats geriausias ir įdomiausias.
Taigi, pirmiausia kviečiu bendrauti. Kiek savanaudiškai (nes iš dalies pažintiniais tikslais), bet visada įdėmiai klausant, o ne pliurpiant apie save. 🙂
Burbulo riboms suvokti siūlau nusibrėžti savo kasdienio judėjimo žemėlapį. Sujungti taškus tarp namų, darbo ir visų kitų vietų, kurias aplankai įprastą savaitę. Prašom, štai ir tam tikra vizualinė burbulo išraiška. Vietos, kurias puikiai pažįsti, ir į jas atvedančios veiklos, kasdien siūlančios vis mažiau naujovių.
Kai supranti, kad tavasis žemėlapis – pernelyg siauras, tai priimi kaip ženklą, kad metas dėti naują tašką. Tik šįkart taškas žymės ne pabaigą, o naują veiklą. Jei „nauja veikla“ ir „išėjimas iš komforto zonos“ skamba kaip nuvalkiotos frazės tavo hipsteriškai pasaulėžiūrai, jas įvardink „mokymusi ir savęs tobulinimu“.
O išmoksi ne tik greičiausią maršrutą iš taško „namai“ į tašką „nauja veikla“. Didžiausias pokytis bus atsiradęs poreikis galvoti apie naujus, anksčiau galvoje nekiurksojusius reikalus. Net galima sakyti – jau visai kito burbulo reikalus.
Tikras pasivaikščiojimo į kitą burbulą iššūkis, kurį lydi sukąsti dantys, facepalmai ir svetimos gėdos jausmas, – tai mokymasis priimti kitą požiūrį. Kam to reikia, jei kito socialinio burbulo atstovas tiesiog nusišneka? Na, mažų mažiausiai tam, kad nusišnekėjimą pradėtume vadinti tikruoju vardu, t. y. kitokia pasaulėžiūra.
Norint suprasti įvairiausius požiūrius, teks apsiauti kito batus. Girdėti pašnekovo argumentus, suprasti tokio požiūrio formavimosi aplinkybes ir stengtis tau taip prieštaraujančiose mintyse atrasti teigiamų detalių (juk kitas gali tiesiog ignoruoti). Kartu suprasti, kad ir jis galvoja, jog tu nusišneki. 🙂
Praktikų čia yra įvairių. Kartais užtenka įsijungti televiziją, perskaityti nuomonę, paklausyti debatų. Ir visais šiais atvejais neburnoti! Kitas labiau pažengusiems skirtas lygis – diskusijoje ar debatuose sudalyvauti pačiam, ypač kai tenka būti tau priešingos nuomonės atstovu. O norintiems labai greitai suprasti, kuo gyvena konkreti bendruomenė, patarčiau apsilankyti jos stand up komedijos pasirodyme. Išgirsit karščiausias aktualijas ir didžiausius skaudulius, apie kuriuos juokauja kito burbulo atstovai. Itin veikia, kai nori perprasti nepažįstamą kultūrą ar jaunesnę ar vyresnę kartą.
Tiek šie, tiek likę keli tūkstančiai galimų žingsnių ne tik atveria naujus kelius kūrybiškumui ar sėkmingai tarpburbulinei komunikacijai. Visų pirma, jie moko tolerancijos ir paprastumo. Savo socialinio burbulo (ir nosių) kėlimas aukščiau kitų – tikras nepažinimo įrodymas. Tad kviečiu pasivaikščioti, kad išvengtume tokių nemalonių klaidų.
