Svarbiausia gyvenime ne daug dirbti, o dirbti teisingus darbus.
Esate girdėję tokį posakį? Neabejoju, kad taip, ir ne kartą. O ar pavyksta nuolat rasti tą teisingą darbą užuot užsisukus rutinoje? Kas gali būti teisinga, jei kasdien skaitai tuos pačius laiškus, bėgi iš vieno susitikimo į kitą ar darai dešimtą, beveik vienodą, excelio lentelę? Žinote, šis posakis – visiška tiesa, ir juo vadovautis verta ne tik jums, bet ir visai organizacijai.
Prieš porą metų mano tuometinėje darbovietėje atleido kolegę. Tada visiškai nesupratau, kaip tai galėjo nutikti, nes kolegė buvo viena iš nedaugelio žmonių, kurią atėjusi jau rasdavau biure, o išeidama palikdavau įnikusią į kompiuterio ekraną. Ją atleidusio vadovo klausiau, kaip jis galėjo taip pasielgti, ar tikrai apgalvojo savo sprendimą, juk buvusi kolegė akivaizdžiai aukojo savo laiką ir asmeninį gyvenimą darbui. „Mano tikslas nėra, kad žmonės mano komandoje dirbtų naktimis. Mes turime darbo laiką. Aš vertinu visų jūsų laisvalaikį ir darbo krūvis nėra toks, kad savo srities specialistui reikėtų likti po darbo valandų. Jeigu žmogus darbo metu nesusitvarko su savo pareigomis, man atrodo, jis nėra savo vietoje? Kaip manai?“, – tada į mano abejones atsakė vadovas, leisdamas man naujomis akimis pažvelgti į darbo rinką.
Esminiai žodžiai mano minėto vadovo kalboje buvo šie: „darbo krūvis nėra toks, kad savo srities specialistui reikėtų likti po darbo valandų“. Nustatyti tinkamą darbuotojo krūvį ir žinoti, ką jis dirba, šioje situacijoje yra labai svarbu, todėl nepainiokime to su išties per dideliu užduočių kiekiu. Aptartoje situacijoje buvo suabejota darbuotojo kompetencija. Vadovai mus vertina ne už laiką, kurį praleidžiame darbe, o už gebėjimus geriau nei bet kas kitas atlikti savo darbą.
Labai dažnai atrodo, kad kuo daugiau laiko praleidžiame darbe, tuo daugiau galime nuveikti, tačiau tai irgi nebūtinai tiesa, nes svarbiausia yra ne laikas, o produktyvumas. Tyrimai rodo, kad žmogus, du mėnesius dirbantis 60 valandų per savaitę, yra perpus mažiau produktyvus, nei tas pats darbuotojas, dirbantis 40 valandų per savaitę. Bet kodėl? Poilsis, atotrūkis nuo rutinos ir laikas savišvietai padeda pamatyti galimybes, o kartais net ir nedidelis rutinos pokytis, toks kaip darbas iš namų, gali padėti rasti naujų sprendimų.
Ar žinote, kodėl jūsų verslui naudingi tinginiai? Nes tai žmonės, kurie siekia kuo greičiau padaryti savo darbus, kad turėtų laiko sau. Vadinasi, jie stengiasi tapti efektyvesni ir pasiekti rezultatus naudodami kuo mažiau resursų, atsisakydami menkaverčių darbų ir įžvelgdami esmę, o tai – beveik kiekvienos organizacijos siekis.
Kai jau leidau sau suabejoti persidirbančių žmonių kompetencija, dabar drąsiai klijuoju jiems dar vieną minusą – tokie žmonės eliminuoja bet kokias galimybes formuotis jūsų organizacijos kultūrai. O jei tokių darbuotojų dauguma?
Dirbdama su vidinėmis įmonių kultūromis dažnai bendrauju su skirtingų sričių ir įmonių darbuotojais ir pastebėjau svarbų stiprią kultūrą vienijantį bruožą – jų darbuotojai turi laiko. Vesdama mokymus apie vidinės kultūros tobulinimą visada klausiu savo auditorijos, kokių tradicijų jie turi, galbūt jų kultūroje esama ritualų, simbolių? Kaip jie švenčia pergales ir kaip pažymi paaukštinimus? Jeigu mano auditorijos atsakymas būna: „Nejuokaukit. Mes neturime tam laiko“, dažniausia išnyra begalė kitų problemų: mažas įsitraukimas, didelė kaita, neefektyvumas, slogi darbo atmosfera, jokių naujų idėjų ir iniciatyvų.
Vis dėlto geidžiami darbdaviai magišku būdu sugeba išlaikyti aukštą efektyvumą, jų verslas pelningas, o darbuotojai ne šiaip patenkinti – jie įkvėpti savo įmonės! Kaip jie tai pasiekia? Stiprios kultūros kūrimas, kaip ir bet kuris kitas projektas, reikalauja sąmoningai skiriamo laiko ir veikia rato principu: nepatenkintas darbuotojas yra tik 71 proc. produktyvus, įsitraukusio žmogaus produktyvumas siekia 100 proc., o įkvėpto – 225 procentus! Vadinasi, tas magiškas ratas sukasi taip: persidirbęs darbuotojas = nepatenkintas darbuotojas = neefektyvus darbuotojas. O jeigu pasuksime šį ratą kita linkme?
Verslas dažnai į pagalbą pasitelkia išorinius konsultantus, kad šie padėtų jiems dirbti efektyviau: pagerinti klientų aptarnavimo standartą, pastebėti darbo kliūtis, kurios eikvoja laiką, ir pan., tačiau pamiršta žmones, kurie tą dirba kasdien. Esu dalyvavusi posėdyje, kuriame vadovai sprendė panašias problemas ir svarstė samdyti konsultantą, tačiau į pokalbį įsiterpė tos pačios įmonės IT skyriaus vadovas: „Iš tiesų mano komanda turi idėjų“, – sakė jis, ir ši frazė nebuvo sutikta džiugiai, ją lydėjo abejonės, ar viduje (t. y. rutinoje) dirbantys žmonės sugebės pažvelgti į problemą kitu kampu, ir, žinoma, klausimai, kodėl tos idėjos dar nerealizuotos? IT vadovas nepasidavė: „Mes turime idėjų, tik neturime laiko. Kasdien girdžiu savo komandos narius, pastebinčius mūsų trūkumus, girdžiu tuos jaunus žmones, besišvaistančius tikrai puikiomis mintimis, tik reikėtų pabandyti, išklausyti, rasti akimirką pasikalbėti apie naujas idėjas.“
Taigi, ką padarė įmonė? Sąmoningai kūrė vidinės kultūros iniciatyvas, kurios skatino darbuotojus analizuoti esamus procesus ir buvo orientuotos į tai, kad darbuotojai atsiribotų nuo rutinos bei pasinertų į kažko naujo paieškas, t. y. dirbtų kaip tinginiai – rastų efektyvesnį būdą greičiau padaryti darbą ir turėtų daugiau laiko sau. Šiuo atveju tikslingos iniciatyvos praverčia dviem būdais: kelia darbuotojų pasitenkinimą, nes atsiranda erdvė jų mintims ir idėjoms, kas augina jų savivertę, ir skatina peržiūrėti procesus, kad darbas taptų efektyvesnis.
Kalbėdama apie viršvalandžius ir laiką, skiriamą sąmoningai apgalvoti savo darbą, susiduriu su komandų baimėmis. Atmintyje iškyla ne kartą girdėta frazė: „Jei greičiau atliksiu užduotį, vadovas tiesiog duos man kitą – nelaimėsiu jokio laiko sau, tai kam stengtis dirbti efektyviau?“. Išgirdusi tokių nuomonių visada norėčiau apskaičiuoti finansinį nuostolį, kurį patiria verslas dėl tokio darbuotojo požiūrio – sąmoningai vilkinamo laiko ir minimalaus produktyvumo. Žinau, kad skaitytojų auditorijoje šiuo metu tikrai turiu skeptiką, kuris tyliai šnabžda sau po nosimi, kad taip ir būna, o atleidus vadeles niekas nedirbs. Taip nutikti gali, tačiau tada grįžtame į jau ne kartą aptartą temą, kuo skiriasi baudžiauninkas nuo laisvojo ūkininko (skaityti čia). O jei trumpai, toks darbuotojo požiūris yra neefektyvaus vadovavimo ir prastos vidinės komunikacijos pasekmė, nes darbuotojas, žinantis savo darbo vertę ir prasmę, yra vedamas tikslų, o ne užduočių.
Pirmiausia paklausk savęs – kodėl? Teisingi atsakymo variantai galėtų būti tokie: „Man reikia dar daug išmokti, todėl užduotys reikalauja daugiau laiko“, „Nesijaučiu dirbantis viršvalandžių, kartais lieku ilgiau, nes jaučiu to prasmę“, „Man moka super daug už viršvalandžius“. Visi kiti atsakymai netinka, nes jie veda dviem keliais: arba esi ne savo vietoje, arba dirbi įmonėje, kuri vis dar nesuvokia ir neįvertina darbuotojų kaip didžiausio savo turto, prastai komunikuoja įmonės tikslus, neturi gyvos misijos ir nesistengia kurti kultūros. Abiem atvejais patartina keisti darbą, nes, patikėk manimi, dirbti ir mėgautis savo veikla – visiškai realu.
Pirmasis klausimas toks pats – kodėl? Ar per daug užduočių ir per mažai žmonių? O galbūt žmonės dirba neefektyviai? Pirmuoju atveju vidinė komunikacija jums nepadės, teks įdarbinti daugiau žmonių. Antruoju atveju gali tekti įdarbinti tik vidinės komunikacijos specialistą.
Pabandykite peržiūrėti savo įmonės tikslų komunikaciją, kalbėkite darbuotojams apie vertę ir leiskite jiems suvokti, kas jums svarbu. Peržiūrėkite motyvacines sistemas, vertinkite žmones ne tik už finansinius rodiklius, bet pastebėkite jų iniciatyvumą, vertybiškumą. Kurkite ryšį su savo darbuotojais tobulindami tiek vertikalią, tiek horizontalią komunikaciją. Sąmoningai dovanokite jiems laisvo laiko – tokio, kurį jie norėtų skirti savo kompanijai ir jos ateičiai kurti.
Kurkite kultūrą – strategišką, tikslingą ir įkvepiančią, o ji jums atsilygins suburdama komandą, dirbančią teisingus darbus ir nešančią naudą verslui.
