Praėjusią savaitę anapilin iškeliavo garsiausiu pasaulyje vadintas grupės „The Beatles“ fanas – vienas paskutinių gyvų įrodymų, kokią masinę psichozę septintajame dešimtmetyje sukėlė keturi jaunuoliai iš Liverpulio.
„The Beatles“ šlovė ir meilė jiems buvo tokia didelė, kad šie personažai tiesiog išlipo iš realybės kiauto ir tapo tuo, kuo žmonės juos norėjo matyti. Laikais, kai socialinių tinklų nebuvo, o žiniasklaida net ir Vakaruose buvo konservatyvi ir pilna dogmų, šiuolaikinės legendos buvo kuriamos iš paprasčiausių gandų. Kaip parodė laikas, jų užtaisas buvo ne ką prastesnis nei grupės muzika.
Trys turbūt garsiausios istorijos, pasiklydusios tarp liaudies kūrybos ir tikrų įvykių, gana aiškiai parodo, kokie siužetai išlieka ilgus dešimtmečius, o svarbiausia – įpina personažus į dramaturgiją, atpažįstamą ir šių dienų informaciniame lauke. Nors šiuolaikiniai gandai dažniau būna neigiami, vieni pozityviausių herojų per visą žmonijos istoriją – „The Beatles“ – yra nepakeičiamas pavyzdys, ko iš tiesų reikia nemirtingam gandui.
Aukščiausių ar mistinių jėgų įsikišimas, kad apgintų gerą herojų, pamokytų ar sunaikintų piktadarius – viena seniausių, bet įtaigiausių atomazgų, suteikianti personažui aureolę, kurios jis ir buvo vertas. 1966 metais bitlai aureolę, be abejonės, jau nešiojo, liko tik rasti šį stebuklą patvirtinantį įvykį. O čia kaip tik į vaidmenį įsijautęs Johnas Lennonas viename interviu leptelėjo, kad jie populiaresni nei Jėzus. Tai išprovokavo konservatyvios Vakarų visuomenės reakciją, primenančią veikiau viduramžių raganų medžioklę. JAV liepsnose lydėsi kalnai grupės plokštelių, teko atšaukti koncertus, žodžiu, komunikacijos krizė visu gražumu.
Nuo šios vietos siužetas tampa nepatikimas, bet linksmesnis. Viena iš krikščioniškų radijo stočių Teksase, aktyviai rėmusi kampaniją prieš „The Beatles“, surengė eilinę plokštelių deginimo akciją. Kitą dieną būtent į šios radijo stoties pastatą trenkė žaibas ir visa nesąmonė sudegė iki pelenų. Kiti šaltiniai mini, kad žuvo radijo laidos vedėjas, dar kiti – kad žaibas tik dienai ar kelioms valandoms išjungė stotį iš eterio. Bet kuriuo atveju, liaudies balsui svarbiausiai buvo tai, kad žemėje nesibaigianti bitlomanija akivaizdžiai pasiekė ir dangų.
Mirti jaunam visada buvo romantiška, ir septintasis dešimtmetis nebuvo išimtis. Išimtis veikiau buvo visuomenė, kurioje vis didesnį vaidmenį vaidino įvairios medijos, greitinusios gyvenimo tempą: žvaigždės dabar danguje įsižiebdavo labai greitai ir perdegusios krisdavo. Paskutiniais gyvavimo metais „The Beatles“ jau buvo laikomi šiuolaikinės muzikos „tėvais“, o tokie jų kolegos kaip J. Hendrixas, J. Joplin ar B. Jonesas iš grupės „Rolling Stones“ jau spėjo iškeliauti į aną pasaulį ir tapo tikrais roko dievais.
Kai 1969 metais pradėjo sklisti gandai apie Paulo McCartney žūtį, nei pats „velionis“, nei fanai nesuteikė tam reikšmės. Šiandien teorija, žinoma kaip Paul is dead, yra viena ilgaamžiškiausių, plačiausiai išvystytų ir įrodymais papildytų konspiracijos teorijų – šalia Šekspyro autorystės, Rosvelo katastrofos ir Tamplierių lobių. Pagal šią puikiai gyvuojančią versiją, kuria tiki tūkstančiai žmonių, dar 1966 metais automobilio katastrofoje žuvusį P. McCartney pakeitė aktorius dvynys. Veikiausiai jis, ne mažiau talentingas, rugsėjo 7 dieną pasauliui pristatė jau 17 solinį albumą.
Vis dėlto „žūties“ aplinkybių reikėtų ieškoti kitur – 1969 m. visiems buvo aišku, kad grupė „The Beatles“ juda prie savo pabaigos, visi svajonių jaunikiai vedė, tačiau bitlomanija buvo tokia intensyvi, kad ne visi galėjo su ja atsisveikinti taip paprastai, o vieno iš bitlų mirtis galėjo paaiškinti visus pokyčius.
Prie trečiosios neįtikėtinai naivios pasakos galėjo prisidėti ir kiekvieno iš mūsų tėvai ar seneliai – ji gimė Sovietų Sąjungoje ir buvo labai gaji iki tų dienų, kai griuvus geležinei uždangai žilstelėję grupės nariai galėjo patys viską paneigti nustebusiems vietos žurnalistams.
Jos esmė labai paprasta – „The Beatles“ koncertavo Sovietų Sąjungoje! Esama skirtingų versijų. Pavyzdžiui, provokacinis blickoncertas imitavus avarinį nusileidimą Maskvos oro uoste pakeliui į Japoniją. Dar juokingesnė versija – hipius įsileido slaptai pakoncertuoti Kremliuje. Šių gandų pradžia – maždaug 1968 m., ji sutampa su grupės hito „Back in the USSR“ pasirodymu. Nors P. McCartney atvirai pasakojo, kad kūrinį parašė kaip Chucko Berry dainos „Back in the USA“ parodiją, už geležinės uždangos apie tai niekas nežinojo.
Kaip ir dievo-bitlomano ar „tikrojo“ P. McCartney atveju, šio gando taikiklyje buvo didelis noras, kad tai būtų tiesa. Žmonės gandais iš tiesų koduoja savo svajones, prakeiksmus, viltis, nuoskaudas, taigi norint sukurti tobulą gandą, reikia mokėti jas identifikuoti.
Šių dienų pasaulyje gandai dažniau kuriami tam, kad griautų: klaidintų, keltų abejones ir nepasitikėjimą, tačiau koks prekės ženklas nenorėtų gando, kuris suteiktų jam magiškų galių ar reabilituotų jį po anksčiau pašlijusios reputacijos? Anoniminis gandas iš tiesų gali tai, ko komunikacijos profesionalas patartų geriau nedaryti – šiek tiek pameluoti. Gando neriboja pagrįstumas, autorystė, atsakomybė, vienintelis kriterijus – jį išgirstantis žmogus. Gandas, kuriuo patikėjo milijonai, gali apie žmogų ar įmonę papasakoti ne mažiau nei išsami komunikacijos analizė.
