Visus studijų metus ir gabalėlį gyvenimo laiko po to – iki dabar buvau viena iš tų piliečių, kurios pirkdamos svogūną užsimąsto apie socialinę lygybę, o paryčiais, po vakarėlio, kažkodėl patraukia galvoti ir plepėti apie gyvenimo (ne)prasmę. Žinoma, ir tas žmogus, kuris rašto darbus atidėliodavo, svajodavo rašyti ir pakeisti pasaulį, tačiau mintis palikdavo mintims ir vingriu cinizmu pertekusioms diskusijoms. Tada atėjo metas šiuolaikinei agorai – blog‘ui .
Žvelgiant retrospektyviai, filosofija išmokė daug. Tačiau moderni išmintis visada turėjo vieną aiškų trūkumą – atitrūkimą nuo senosios tradicijos, kurioje mintis ir praktika buvo susijusios, kurioje ne(iš)gyvenama išmintis negaliojo. Nelendant į nesibaigiančias detales, būtent šį atotrūkį galima apkaltinti dėl šiuolaikinio cinizmo suvešėjimo. Visi juo piktinamės, visi jį toliau kuriam. Kaip kažkada rašė ne visada teisus ir nuoseklus, bet tikrai tyrinėjimus įkvėpęs, dabar jau senstelėjęs vokietis P. Sloterdijkas, cinizmas „tai tokia mokytiems žmonėms dažnai būdinga forma, kurios principas – žiūrėk, kad neliktum kvailio vietoje. Tai laikysena tų, kurie suvokia, kad naivumo laikai jau yra praėję“. Trumpai tariant, tokį buvimo pasaulyje judesį matome ir darome kasdien. Kai pasidaliname graudžiu filmuku apie kenčiančius banginius, bet didžiuojamės, kad Bergene, į kurį važiavome atostogų, o ne juodo darbo tikslais, turėjome galimybę beveik to paties banginio paragauti. Juk tai nauji pojūčiai. Nesame naivūs – jei aš nevalgysiu, paragaus kažkas kitas.  Bet šį kart ne apie ekologiją ar atjautą mūsų „mažiesiems“ broliams. Tai tik vienas pavyzdžių.
Šis galvojimo ir veikimo atitrūkimas – šiuolaikinio žmogaus diagnozė, kasdienybėje pasireiškianti neįtikėtinai nuviliančiai ir banaliai – kaip kitas cinizmo pusbrolis Nuobodulys. Šį apatijos, neveiksnumo, motyvacijos ir intereso stokos pojūtį patiriame daugelis. Vieniems užtenka prie to prisitaikyti ir japonišku stiliumi penktadieniais išragauti upes, kitiems – kartą  per metus išvykti į Turkiją. Ir tai nėra blogai. Kitiems to nebeužtenka, tačiau valios įdomumui irgi trūksta. Ir tai jau nėra gerai.
Komunikacija vienaip ar kitaip reikalauja kūrybiškumo ir įkvėpimo.  Dar truputėlio juodo darbo. Taip pat, papildomų idėjas generuoti padedančių veiklų. Neprieštaraujant Eglės išsakytai minčiai apie prokrastinavimo naudą, nuobodulys yra didžiausias mūsų ridenamas akmuo. Jeigu dar dienos metu esame priversti tą akmenį priversti užridenti – sukurti tekstą ir „super mega cool naują“ idėją išspausti – pasaulis už ofiso vartų išsenka. Tai tas pasyvumas, kurio įveika, geriausiu atveju, pasireiškia Ted talk‘o peržiūra, tačiau neretai užsibaigia ilgu scroll‘inimu. Ir tai nėra blogai, kartais net įkvepia, nugula į pranešimus ar užveda pokalbio prie kavos temą.
Ir visgi, tai lieka žiūrėjimu ir žodžiais. Žinoma, komunikacijos specialistai iš žodžių ir žodžiais gyvena – kalba turi būti pagrindinis arkliukas, buvimo būdas, tai per ką save ir savo pasaulį suprantame. Bet ar visada to gana?
Kalba be veiksmo sukūrė šiuolaikinį cinizmą, mūsų pasaulio trūkį, tai, kas veda į nuobodulį ir kūrybiškumo letargiją. Tam, kad mūsų kalba, o ir profesinė veikla, klestėtų, būtina veikla ir aktyvus santykis su pasauliu.
Galima keliauti, deja, kartą per savaitę nepriskraidysi. Hobiai ir sportas irgi tinka, tačiau ir į juos įsivynioja rutinos gyvačiukas. Atrodo, bandai viską, ieškai naujausių trend‘ų,ragauji keisčiausias virtuves… Nuobodulys nedingsta. Dar blogiau, apninka paralyžuojantis klausimas, ką daryti? Nori skonio, tačiau viskas išragauta, nori rūbo, bet visų spalvų jau turi. Bandai kognityvines galias stumti į priekį, bet atsimuši į šaltą faktą – 7 skonio nesugalvosi, daugiau spalvų nei, kad akies sandara leidžia, nepamatysi. Žinoma, yra gausybė nesužinotų ir nepatirtų dalykų, tačiau nuobodulys nuo jų sulaiko.
Taip, egzistencine prasme, atsikartoja daugumos savaitgalių situacija, ta bendražmogiška drama, kai paklausus, kur pietauti, atsakome taip pat – bet kur. Tokiu būdu patiriame baisųjį faktą, jog esame laisvi rinktis bet ką, tačiau neturime teisės nesirinkti. Nuobodulys yra tylus priešas, kuris verčia rinktis vis tą patį, kalbėti tą patį, jaustis taip pat. Tai tas rūstus dievų pyktis, sukeliantis Tantalo kančias, kai jausdami troškulį įdomiai ir kūrybiškai gyventi, nerandame būdų ar jėgų, kaip pasiekti polėkio šaltinį ir pasirenkame suktis tame pačiame rate.
Tad ką galima daryti, kai visi „ką?“ ir „kas?“ išnaudoti arba nepasiekiami, kadangi po kūrybinio darbo atsirandame ant sofos ir visai nekūrybiškai žiūrime Ted talk‘ą?
Galime paklausti, galbūt yra naujas „kaip?“. Sakoma, kad tik nuo žmogaus priklauso, kaip užpildytą stiklinę jis matys. Galbūt nereikia bėgti į kitus kraštus ir ieškoti naujos kasdienybės? Galbūt ją galima reabilituoti?  Vienaip ar kitaip, kasdienybė yra patirčių, apimančių visas gyvenimo sferas, visuma. Tai yra vienintelė tikrovė iš kurios neįmanoma pabėgti. Galbūt užtenka į ją pažvelgti kitaip?
Įdomius būdus siūlo 6-7 dešimtmečiuose aktyviai veikęs Situacionistų Internacionalas, pasiūlęs kasdienybės sukeistinimo programą. Manau, kad nesigilinant į jų politinį angažuotumą, praėjus beveik 50 metų, čia  galime atrasti juokingų, tačiau naudingų inspiracijų.

1. Debord‘as, vadovavęs Situacionistų Internacionalui, savo tekstais ir veiksmais rodė, kaip suardžius įprastą kasdienybės tvarką, sukeistinus pasaulį, įveikiamas nuobodulys ir jo keliamas siaubas. Šio judėjimo praktikos ir idėjos yra kontraversiškos, tačiau parodančios, kaip pakeisti kasdienybę ir suaktyvinti vaizduotę. Šiuo būdu įprasti meno, buities ir kasdienybės „daiktai“ yra dekonstruojami, o per tai sukuriami nauji kūriniai ir idėjos. Tam tikra prasme, tai ragina kiekvieną pabandyti sukonstruoti savo idėjų sfinksą.

Pasakojama, kad G. Debord‘as kartą išsivedė pasivaikščioti keptuvę, o jo kolegos sukūrė psichogeografiją, naudotą miesto poveikio psichikai aprašymui. Iš pažiūros sudėtingi dalykai gali būti panaudojami kasdienybės kismui. Tai gali būti teksto kūrimas iškerpant žurnalų antraštes arba idėjinis buožgalvių gynimo manifestas kalno viršūnėje. Tai gali būti vaikiškas kalbėjimas atbulai arba piknikas miesto aikštėje.
Pamenu, kaip kartą turėjome atkartoti psichogeografų suformuluotą metodą ir kitaip patirti Vilnių. Pasiėmę Kopenhagos žemėlapį, gatvių linijomis nubraižėme „ateivio“ galvą. Iš anksto apsprendę judėjimo principą, su šiuo žemėlapiu išvažiavome į Vilniaus gatves. Pažymėtos Kopenhagos gatvės buvo mūsų maršrutas. Miestas atsivėrė kitaip – atviros erdvės pasirodė suvaržytos. Patyrėme nematytus užkaborius, kitaip pamatėme pastatus. Supratome, kiek tvorų ir „plytų“ nepastebime, kokie rutiniški įprasti judėjimo maršrutai. Kelionės kulminacija buvo netyčia privažiuota Pašilaičių kebabinė – pagal mūsų žemėlapį tai buvo Karališkieji Amalienborgo rūmai.
Ir kas iš to? Kaip ir nieko, bet kaip ir kitokia patirtis, kitokia diena ir jos sukeltos mintys. Tai buvo prieš 3 metus, bet vėl iš naujo įkvėpė šiandien. Tad kuo čia dėta komunikacija?
Gyvenimas yra vienas – darbo nuo laisvalaikio neskiria sienos. Negaudami pakankamai patirčių viename jo aspekte, nuskurdiname gebas kurti ir mąstyti kitoje. Galiausiai, pabloginame veiklos rezultatus, reiškiamus visiškai nekūrybiškais skaičiais.
Kūrybiniame darbe, kaip ir bet kur kitur, gausu rutinos ir idėjinių seklumų. Tenka susidurti su kartotėmis ir vis ieškoti naujų kampų bei prieigų. Todėl tik pakeitę savo kasdienybės „kaip?“, galime turiningai atsakyti, kaip parašyti tekstą, kaip naujai pateikti informaciją, kaip suorganizuoti naują renginį ar sukurti kiek kitokią veiklos strategiją.