Ekspertai yra tie neginčijami autoritetai, kurie panaikina arba bent jau sumažina žmogaus turimus informacijos priėmimą ribojančius barjerus. Taigi jie padeda.
Tačiau mes kalbame apie „ekspertus“, kurie tokiais vadinami, nes turi tam reikalingus žymenis, kuriuos mūsų industrija įvardija kaip „antpečius“: „profesorius“, „akademikas“, „analitikas“ ir t.t. Kadangi informacijos yra daug, kyla jos atrankos ir kokybės klausimas, tas pats yra ir ekspertais – jeigu jis turi reikiamus žymenis, jis yra automatiškai patikimas. O jeigu jis nepatikimas? Jeigu jis disertaciją ir daktaro vardą „nusipirko“?
Šiuo klausimu mokslinėje literatūroje dažnai primenamas kelių dešimtmečių senumo eksperimentas, kada žmogus kitą žmogų paveikia mirtina elektros iškrova, t.y. nužudo, patikėdamas ir paklusdamas šalia stovinčio žmogaus patarimais bei nuraminimais. Ir šito žmogaus vienintelis žymuo buvo baltas chalatas. Taigi, eksperimentas parodė, jog ekspertas iš esmės „išjungia“ žmogaus kritinį mąstymą, gebėjimą savarankiškai ir logiškai mąstyti.  
Sakysite, kad puiku – surandi ekspertą ir „per jį paleidi informaciją“. Trumpalaikiu periodu – idealu. Tikslas pasiekė. Tačiau ilgalaike perspektyva tai tampa dideliu pavoju, nes tik laiko ir opozicijos stiprumo klausimas, kaip greitai ir kaip stipriai pradės veikti oponuojantys ekspertai. Net jeigu Jūsų pusėje bus tiesa, šie ekspertai Jums padarys labai didelės žalos.
Jeigu norite ilgalaikės ir stabilios „komunikacinės“ naudos, turite koncentruotis į tikslinių asmenų mokymą: jų kritinio mąstymo stiprinimą bei informuotumo lygio didinimą. Ekspertus naudoti tik iš dalies, kaip priemone tam mokymui užtikrinti.