• Situacija A (kai nutinka kažkas dėl įmonės ar asmens kaltės ir visi tai žino) – susidūrus su tokia ar panašia situacija, mandagumas gali nutiesti tiltus tarp įmonės ir visuomenės (ar kitos susipriešinusios pusės). Tačiau mandagumas neturėtų būti oficialus ir nuobodus, kaip dažnai pasitaiko šiandien, tačiau šiltas bei nuolankus. Kai įmonė ar asmuo ne tik pripažįsta savo kaltę, teisinasi ar bando taisytis, bet visa tai įvelka į mandagaus viešo bei individualaus bendravimo formą, tai gerokai greičiau ir lengviau sugrąžina visuomenės pasitikėjimą.

• Situacija B (kai įmonė ar asmuo užpuolamas viešais kaltinimais) – aršus ar agresyvus varžovas dažnai gali sukelti įmonei nemažai problemų, tačiau tokioje situacijoje taip pat svarbu išlikti mandagiam. Paprastai aršūs, tūžmingi priešininkai pasiduoda emocijoms ir ilgainiui pamiršta logiką ar padaro kritinių klaidų, kurių sulaukus galima iškart jomis pasinaudoti ir pereiti į puolimą, pasitelkiant kontrargumentus.

• Situacija C (kai tiesiog susikerta dvi nuomonės) –susikirtus dviem nuomonėms viešai, labai svarbu atkreipti dėmesį į oponentą. Jei jis – garsus ir emocionalus varžovas, atsakyti jam tomis pačiomis emocijomis gali būti pražūtinga įmonei ar asmeniui. Komunikacinėje kovoje su juo visada protingas išlikti ramiam, būti taktiškai mandagiam, nes tai gali išvesti emocionalų varžovą iš rikiuotės.

Tačiau svarbu atminti ir tai, kad mandagumas ir taktiškumas nėra vien poza ar kaukė – tai tiesiog palanki forma tam tikromis situacijomis išsakyti tą pačią savo poziciją bei argumentus. Mandagumas neturėtų tapti įmonės ar asmens skiriamuoju bruožu – „va, jie, jis, ji – visada mandagūs“ – bet veikiau parodyti, jog įmonė ar asmuo geba ne tik prisitaikyti, tačiau ir sumaniai išsisukti iš situacijos tuo pat metu nepapiktinant visuomenės.