Vienas tokių klausimų buvo, ar šie žmonės skaito klasikinę literatūrą – pavyzdžiui, F. Dostojevskio ar L. Tolstojaus kūrinius.
Dalis žmonių sakydavo, kad skaito, ir iškart pateikdavo kone 17 argumentų, kodėl ir kaip tokie kūriniai padeda žmogui visapusiškai tobulėti.
Tokio intelektualaus ir ilgo monologo metu atsimindavau mokyklos laikais vartytą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ knygą – ten buvo parašyta, kad panašaus nuobodumo situacijose privalu linksėti ir užduoti dar kelis klausimus (nesakysiu, kodėl – viskas surašyta knygoje). Tačiau mintyse tuo metu galėdavau planuoti kitą susitikimą ar apgalvoti mėgstamiausią kojinių spalvą.
Tačiau kita dalis žmonių atsakydavo, kad tokių kūrinių nebeskaito – šiems tekstams tiesiog per sunku susikaupti.
Liūdnai sutardavome, kad nuo šiol susikaupti galime tik SMS žinutėms, infografikams, naujienų portalų antraštėms ar „Facebook“ post‘ams. Bet tik tiems, kurių simbolių skaičius nesiekia šimto. Juokinga, nes nejuokinga – kai pagalvoji.
Kai pagalvoji dar labiau, vaikystėje tokių iššūkių berods nepatirdavome – šiandien skaitydamas prieš kelis šimtus metų parašytą knygą po vieno ilgesnio sakinio jau nebepamenu sakinio, kuris buvo prieš tai. O, ką jau kalbėti apie visą pastraipą ar skyrių.
Nejaugi nuo vaikystės taip pasikeitėme?
Jei būtume norėję būti labai objektyvūs, tai pasikeisti galėjo daug kas – galėjau tiesiog pasenti ar sukvailėti, galėjo suprastėti atmintis. Ir visa tai, tikriausiai, būtų tiesa. Tačiau problema visuomet egzistuoja ne viduje, o išorėje – tad ir priežasčių reikia ieškoti ne savyje.
Vaikystėje nebuvo interneto. O dar konkrečiau – nebuvo „Google“.
Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį būtent „Google“ padarė labai daug įtakos mūsų smegenų veiklai – kaip priimame, apdorojame ir įsimename informaciją.
Specialistai pastebi, kad daugelis aktyvių interneto vartotojų vis dažniau pradeda mąstyti raktiniais žodžiais – vietoj mąstymo sakiniais dažnas internautas šiandien tiesiog į paieškos sistemą veda du ar tris reikalingus žodžius (dažniausiai – prekės ženklų pavadinimus) ir ieško konkrečios informacijos, atsiribodamas nuo konteksto, kuriame ta informacija pateikta.
Pasirodo, tokį mąstymą vėliau iracionaliai bandome pritaikyti ir skaitydami knygas – kaip maži vaikai, kurie, išmokę naudotis planšetiniais kompiuteriais, vėliau pirštais brauko knygų lapus. Todėl įsigilinti į knygų turinį mums tapo sunkiau, nes dauguma knygų parašytos ir veikia ne raktinių žodžių principu.
2011 m. žurnalas „Science“ atliko „Google“ įtakos atminčiai tyrimą ir patvirtino, kad žinodami, jog informacijos galėsime ieškoti visada, mes sunkiau ją įsimename – būtent todėl beveik niekada nepamename naujų draugų gimtadienių. Žinome, kad gimtadienių datas mums parodys „Facebook“ naujienų srautas, todėl ilgalaikė atmintis nebeapsikrauna.
Dėl tos pačios priežasties sunkiau įsiminti ir knygose nagrinėjamas temas – žinome, kad knygoje „Nusikaltimas ir bausmė“ bus parašyta kažkas apie teisingumą ir sąžinę. Kai reikės, bus galima atsiversti knygos puslapius ir susirasti tų problemų analizę.
Tas pats tyrimas atskleidė, kad šiandien skaitant sunkiau veikia ir mūsų gebėjimas susikaupti – dėl visų internete esančių vaizdo ir garso trikdžių savo dėmesį išlaikyti be valios pastangų galime daug trumpesnį laiką nei galėjome anksčiau. Na bet čia jau kaip ir savaime suprantama, ar ne?
Be abejonės yra ir daugiau panašių tyrimų, bet man, jau mąstančiam „raktiniais žodžiais“ pakako šių kelių teiginių, kad pasidaryčiau sau reikiamas išvadas, kuriomis ir galiu pasidalinti.
Manau, kad susikaupti skaitymui galima ir tikrai verta, bet reikia vis daugiau valios pastangų. Taip pat manau, kad kažkuris filosofas sakė, jog valia apskritai yra labai svarbi savybė. Taip pat manau, kad internete yra daug naudingų tyrimų, tik reikia pa‘google‘inti.