Jei taip į „kedus“ ir neįšokote, greičiausiai, visą sportinę energiją išliejate garsiai ar mintyse primygtinai patariantys televizoriaus ekrane matomiems sportininkams spirti (į vartus) ar mesti (į krepšį).
Net jei sporto nemėgstate, be abejonės, esate susidūręs su gyvu įrodymu, kad sportuodamas iš tiesų būsi mylimesnis, sėkmingesnis, patrauklesnis, – žvelgdamas į iš reklamos su jumis besisveikinančiu Davidu Beckhamu, Benediktu Vanagu ar Rūta Meilutyte. 
Sportininkai – vienos geidžiamiausių žvaigždžių reklamos užsakovams ir kūrėjams. Paties sporto idėja taip dažnai pasitelkiama įvairiuose komunikacijos projektuose, kad jau seniai nebekelia nuostabos: technologijų kompanijos remia krepšinį ir futbolą, vaistinės organizuoja bėgimo maratonus, o drabužių parduotuvės prekės ženklo ambasadoriais pasirenka sportininkus. Atskiros komunikacijos kampanijos kuriamos specialiai olimpinėms žaidynėms ir čempionatams, nes sportas padeda pritraukti net sunkiausiai pasiekiamos auditorijos dėmesį, o tai reiškia – parduoti.
Tad kodėl sportas mus taip traukia ir… skatina pirkti?
Sportas simbolizuoja lyderystę. Jis mėgsta lyderius – ne mažiau nei prekės ženklai. Lyderystės kryptingai ar bent svajonėse siekia visos kompanijos. Jei pramogų pasaulio įžymybėms visuomenės dėmesys yra būtinas stiprinant pozicijas, svarbiausias sportininko tikslas – pergalė. Todėl net ne visai sklandūs interviu, mažos nesėkmės ir sugebėjimas iš savęs pasišaipyti suteikia spontaniškumo ir žavesio.
Juk tai ne aktoriai ar prie scenos ir kamerų pripratę atlikėjai, o iš savo komforto zonos išeinantys herojai, atstovaujantys šaliai ir besidalinantys savo šlovės spinduliais su paprastu žmogumi, tiksliau, visų pirma prekės ženklu, kuriam atstovauja.
Sportas buria mases. Ir tai puikia suvokia didžiosios kompanijos, kurioms labiausiai reikia masiškumo. Gali nemėgti meno, laikyti save apolitišku, tačiau greičiausiai vis tiek turėsi bent vieną sporto šaką, kurią stebi su malonumu, o tai reiškia, kad nesi abejingas ir sporto vertybėms.
Sportas simbolizuoja ne tik lyderystę, bet ir galią. Todėl jis toks artimas visuomenės lyderiams ir pasitelkiamas prabilti į mases. Sporto galią pritraukti masių dėmesį puikiai suvokia politikos lyderiai – pradedant negrįžtamai pašlijusios reputacijos Adolfu Hitleriu, kuriam valdant 1936-aisiais Vokietija gavo teisę organizuoti Olimpines žaidynes, tapusias ruporu nacionalsocialistinėms idėjoms skleisti, baigiant dideliu krepšinio gerbėju JAV prezidentu Baracku Obama. Šiandien sporto sugebėjimą atkreipti tūkstančių ar milijonų dėmesį puikiai išnaudoja technologijų prekių ženklai, aršiai kovojantys dėl lyderystės rinkoje.
Sportas kalba apie pamatines herojines vertybes. Darbštumas, užsispyrimas, tikslo siekimas, garbė, pasiaukojimas, komandinis darbas, žmogaus galimybių ribos kilstelėjimas – už visa tai kovoja sportas. Kuo ši kova sunkesnė, o pasiekta pakyla aukštesnė, tuo ji patrauklesnė.
Tiesa, dėmesį traukia ir pats talentas, išskiriantis vieną iš kitų, suteikiantis savotiško dieviškumo. O būtent talentingiesiems į rankas ir norisi atiduoti vertybių puoselėjimą. Talentu apdovanotieji ir fortūnos pažymėtieji patvirtina, kad vertybės yra ir, nepaisant pasikeitimų visuomenėje, vis dar gyvuoja, nes už kas kovojama kasdien, tik sporto salėse ir aikštėse.
Sportas yra estetiškas. Skulptūriški sportininkų kūnai, ant kurių matyti kiekvienas raumuo, rimties ir susikaupimo prieš kovą užlieti veidai simbolizuoja klasikinę, Antikoje susiformavusią, estetiką. Greitis, jėga, veržlumas, kurių reikalauja sportas – kinematografiški, ir tai puikiai išnaudojama kuriant reklamų siužetus.
Maža to, daugybė tyrimų rodo, kad fiziškai patrauklų žmogų mūsų pasąmonė savaime linkusi priskirti ne tik patikimesnių, bet ir intelektualesnių žmonių grupei, todėl vertina palankiau.
Sportas yra žaidimas, kurį žaidžia suaugusieji. O žaisti mėgstame visi. Dėl olimpiadas sustoja karai, kad bent trumpam priešininkai kartu galėtų stoti į sirgalių gretas. Žaidimas žavus savo spontaniškumu, galimybe varžytis, nustebti ir nustebinti priešininką, kaskart iš naujo persvarstyti žmogaus galimybių ribas. Net nusivylimas nepasiekus pergalės gali būti pergalės kelias, kai į jį žiūrima galiausiai laimėjus.
„Aš praleidau daugiau nei 9000 metimų savo karjeroje. Aš pralošiau daugiau nei 300 rungtynių. 26 kartus manimi pasitikėjo, kad sėkmingai įmesiu paskutinės sekundės lemiamą metimą. Aš klydau ir klydau. Štai kodėl man pasisekė“, – sakė krepšinio legenda, iki šiol vienas turtingiausių pasaulio sportininkų Michaelis Jordanas. Įkvepia, tiesa?