Dvasios čia nėra. Nes gajus įsitikinimas, kad emocijos yra nesaugu, jos ne tik nevaldomos, jos – nereikalingos.
Verslą galima suprasti – bet kuri emocija, ryškesnis žodis gali sukelti atoveiksmį, kuris gali pridaryti bėdų. Verslas siekia veikti ilgai, daug metų į priekį, todėl bet koks pareiškimas vėliau gali pakenkti. Geriausia išeitis – taip vadinamas „politinis korektiškumas“ ar tiesiog korektiškumas, kada visi žodžiai yra apsvarstyti, parinkti tik tokie, kurie TIKRAI neturės pasekmių.
Įmonės teisininkai džiaugiasi, finansininkai nekreipia dėmesio, vadybininkai lengviau atsikvepia, gamybininkai apskritai nesupranta, apie ką mes čia kalbame. O rinkodaros, komunikacijos, personalo žmonės…
Nevyniokime į vatą, sterilus mandagumas reiškia stagnaciją, netgi mirtį. Paimkite didelių korporacija misijas, vizijas, išimkite raktinius žodžius, kurie nurodo įmonės pavadinimą ar veiklos sritį, ir jos visos bus vienodos.
Jokio šarmo, jokio cinkelio, jokios dvasios. Tik liūdna parodija, iškamša žvirbliams baidyti.
Tas saugus, bet tragiškai nuobodus mandagumas sukelia ilgalaikes pasekmes:
–       Klientai nebesupranta, kuo tu ypatingas. Tu tampi nuobodus klientams.
–       Darbuotojai nebežino, kodėl pas Jus dirbti labiau verta nei pas tiesioginį konkurentą. Čia dėl to, kad pas Jus viena iš keturių vertybių yra „lyderystė“, o pas juos – „lankstumas“? Ar dėl to, kad vienas nori „kurti pasitikėjimą“, o kitas „pirmauti“? Manote, kad darbuotojams tai aktualu?
–       Neišvengiamai komunikacija atitrūksta nuo realybės – reklamoje visi „žavūs ir drąsūs“, o ateini į ofisą ir matai pasitempusius, vienodus veidus. Tokius pat kaip ir pas artimiausią konkurentą.
Kai pagalvoji per tokią korektiškumo prizmę, supranti, kad išsiskirti tarp tokių konkurentų yra labai paprasta. Tiesiog nereikia būti steriliai, dirbtinai ir pernelyg mandagiam. Reikia būti savimi ir kalbėti tiesiai, tiesą.
Kai paskambina telemarketingas, norisi padėti ragelį. Bet kai mano kolegei paskambino telemarketingas ir nuoširdžiai paprašė: „Aš noriu į Romą, o kelionę gausiu tik tada, jeigu parduosiu X kiekį paslaugų. Pirkite iš manęs, prašau“, – kolegė vėliau prisipažino, kad mielai būtų nupirkusi, jeigu tikrai būtų reikėję.
Keista, kad pasaulyje yra tiek nedaug nemandagių verslininkų. Tokių, kaip Richard Branson ar Elon Musk. Pirmas visada nemandagiai jaunatviškas ir linksmas, o antras nemandagiai, netgi pasipūtėliškai tvirtina, kad visuose automobiliuose instaliuos baterijas. Ir, žinoma, S.Jobsas, kuris savo kalboje Stanfordo studentams sakė (liepė, reikalavo, primygtinai prašė): „stay hungry, stay foolish“.
Gerai jau gerai, nėra viskas taip blogai, Lietuvoje irgi randasi drąsių verslų, kurie būna nemandagūs, jeigu reikia ginti savo įsitikinimus ir vertybes. Pavyzdžiui, „Keulė Rūke“. Paskaitykit patys.
Kartais, kai skaitai nuobodžią verslo komunikaciją, nevalingai prisimeni daug kartų matytą sceną, kaip į namus ateina svečiai. Juos pasitinka tėvai, o vaikai papuošti, iškrakmolyti, pastirę mandagiai šypsosi ir bando nusėdėti vienoje vietoje. Jiems nesiseka, jie nori pažaisti arba pakikenti tarpusavyje, tačiau rūstūs tėvų žvilgsniai ir žodžiai juos nuolat drausmina.
Verslas elgiasi lyg tie vaikai. Savo noru.