2018 metų informacijos vartotojui būdinga skųstis informacijos kokybe.
Paradoksalu, nes taip burbame interneto eroje, kai akimirksniu susirasti ir negyvai užsiskaityti galima bet kokia mus dominančia tema. Kodėl griūva Gedimino kalnas, ar Šekspyro dramas tikrai parašė Šekspyras, kaip atpažinti bet kokios ligos simptomus… Net nežinia, nuo ko pradėti – straipsnio vikipedijoje ar naujausių žiniasklaidos pranešimų. Vartotojas susiduria ir su informacijos patikimumo bei atrankos problema. Bet ar tikrai šios problemos tokios jau didelės?
Mano nuomone, interneto amžiuje vartotojų darbo su informacija įgūdžiai tiesiog negali negerėti, o patikimumo problema yra smarkiai hiperbolizuota. Ką daro šiuolaikinis žmogus, kai žiniasklaida iškraipo jo žodžius ar pateikia kitokiame kontekste? Veikiausiai apie tai jūs jau perskaitėte jo feisbuko paskyroje. Lygiai taip pat kiekvienas bent kiek prakutęs nuomonės formuotojas turi savo oponentų, jo informaciją tikrinančių ne prasčiau nei komanda diplomuotų žurnalistų.
Labai ilgą laiką žiniasklaidos misija buvo maitinti visuomenę sukramtyta informacija, kuri leistų kiekvienam auditorijos nariui susidaryti gana aiškų įspūdį apie veiksmą ant scenos, nesvarbu, kokioje parterio vietoje būtum įsitaisęs – pirmos eilės viduryje ar dešiniajame kampe už kolonos. Tačiau šis išradimas, pakrikštytas objektyvumu, nebuvo nulemtas patikimumo problemos.
Objektyvumas atsirado, nes nebuvo kitų technologijų, kurios leistų vartotojui informaciją patikrinti. Žiniasklaida apsiėmė šį darbą daryti už milijonus žmonių ir tie milijonai protingų, kartais net kritiškai mąstančių būtybių priprato viską priimti už gryną pinigą. Dabar, kai technologijos leidžia žinoti, ką apie naujieną galvoja ne tik valdžios žmonės, šou pasaulio atstovai, bet ir seniai matytas mokyklos draugas, vartotojas veiksmą ant scenos gali matyti dar geriau – tai jau 3D, 360 ir VOD. Mes sparčiai mokomės objektyvaus vertinimo patys ir esame vis mažiau patiklūs.
Paradoksalu, bet būtent žiniasklaida, tradiciškai laikoma stiprios visuomenės atrama, XX amžiuje tapo propagandos įrankiu. Smegenų plovimas nebūtų buvęs įmanomas, jeigu milijonai būtybių nebūtų tuomet vienintelių medijų sutapatinę su objektyvumu.
Mano nuomone, tokios žiniasklaidos jau seniai nebėra. Atsimenate feisbuko aušros laikus, kai visi skalambijo apie artėjančią žiniasklaidos mirtį? Tai va. Ji prisitaikė, išgyveno ir tapo tik viena iš medijų. Kartais įdomesnė už šveplą Egidijaus Dragūno feisbuko įrašą, kartais ne. Tik tada, kai ši konkurencija užgauna kokį nors tradicinės žiniasklaidos atstovą, ištraukiama objektyvumo korta: štai straipsnyje atspindėtos visos nuomonės, o Dragūno nuomonė yra tik Dragūno nuomonė.
Taigi, atsakymas į šį retorinį klausimą – žiniasklaida, visų pirma, turi būti įdomi, o tai, mano galva, yra daug sunkesnis darbas už objektyvumą. Sakote, minios poreikiai visada bus iškrypę? Taip, yra žmonių, kurių vartojama informacija visada balansuos ant pornografijos ribos, nesvarbu, kur jis ją gauna – XXX kanale ar nacionaline žiniasklaida save vadinančiame portale. Čia pat yra ir kur kas didesnė auditorija, norinti skaityti, žiūrėti ir įsitraukti. Jiems, kaip ir prasto skonio miniai, yra absoliučiai vienodai, kokiame kanale gauti dominančią informaciją.
Viena iš dažniausiai pateikiamų objektyvumo verčių – neleisti įsigalėti propagandai, tačiau iš tiesų tai lyg vitaminai, kuriuos geriant norima apsisaugoti nuo vėžio. Jeigu pažiūrėsime, kodėl propaganda taip puikiai veikia Rusijos platybėse, tampa aišku, kad ten informacijos vartotojams tiesiog yra per mažai alternatyvų. Valstybiniai televizijos kanalai turi dešimtimis kartų didesnę sklaidą už bet kokią kitą mediją, ir su tomis auditorijomis, kurios dažniau naudoja internetą, socialinius tinklus ir skaito nepriklausomą žiniasklaidą, Kremliui kyla rimtų problemų. Prisiminkite kad ir opozicionieriaus Aleksejaus Navalno filmukų apie Dimoną bei žuvelę Nastią sklaidą.
Objektyvumo nesunku pasigesti ir didžiųjų pasaulio žiniasklaidos priemonių žinutėse, bet, skirtingai nei Rusijoje, Vakaruose kur kas daugiau alternatyvų ir žmonės jau įpratę jomis naudotis. Nepaisant to, objektyvumo šmėklos Vakaruose vaikomasi ne mažiau nei mūsuose.
Geriausiai situacijos paradoksalumą iliustruoja JAV prezidento Donaldo Trumpo santykiai su žiniasklaida. Dar iki savo atėjimo į valdžią Trumpas padarė tai, kas Johnui Kennedy ar Ronaldui Reaganui prilygtų politinei savižudybei, bet kas tau, kai tavo tviterį seka 48 milijonai žmonių? Abi medijos apsikeitė kaltinimais apie kuriamą turinį, bet nuo to amerikiečiai neprarado nuovokos. CNN reitingai nesmigo žemyn, o Trumpas sėkmingai nušlavė Hillary. Išvada: šiuolaikinis vartotojas bet kokią mediją traktuoja greičiau kaip nuomonę nei objektyvios informacijos garsiakalbį.
Populiariausias JAV žinių kanalas CNN pastaruoju metu sulaukia ir daugiau, kartais net anekdotinių kaltinimų, kurie signalizuoja, kaip sunku bus tradicinei visuomenei atsisveikinti su tradiciniu objektyvumo suvokimu. Pirmąją 2017 metų dieną CNN eteryje pasirodė dokumentinis filmas apie vieną komerciškai sėkmingiausių visų laikų JAV roko grupių „Chicago“. Atrodytų, turinys iškirtinai pramoginis – rokenrolas, senų hipių pasakojimai apie narkotikus ir daug muzikos. Dar iki premjeros CNN sulaukė kaltinimų ir rimtų pretenzijų, kad filmas nėra objektyvus, nes jo autorius – vieno iš grupės narių sūnėnas ir filme istoriją pasakoja tik patys „Chicago“ bei jų gerbėjai.
O ar atsimenate, kokių kaltinimų Lietuvoje prieš rinkimus sulaukė Andrius Tapinas? XX amžiaus politikai 2016 metais liepė savo nuosavą kanalą sukūrusiam nuomonės lyderiui nustoti politikuoti. Pasigirdo net konspiracijos teorijų, kad griaudamas dabarties politikų reputaciją Tapinas kuria sau trampliną į Prezidento postą. Kadangi nelabai kas apskritai kreipė dėmesį į tokius nerangius politikos dinozaurų pareiškimus, mažai kas pastebėjo, kad jų teigtos koncepcijos ašis buvo bandymas uždėti ŽURNALISTUI tramdomuosius objektyvumo marškinius. Jie sakė: tu negali teigti savo ir nesiskaityti su mumis, nes tiesiog privalai būti objektyvus.