Pasaulis pasikeitė. Šiandien modernūs vadovai jau ne (tik) bėga maratonus, kopia į kalnus ar į darbą važiuoja dviračiais – jie lanko sąmoningo kvėpavimo užsiėmimus, rūpinasi mityba ir medituoja.
Kol pasaulis kovoja su virusais, gaudo žinias apie dūžtančius lėktuvus, ekologines katastrofas ir klauso naujų Gretos Thunberg pareiškimų, vis dažniau pasigirsta kalbų, kad žmoniją pražudys ne ligos, karai ar klimato atšilimas, bet paprastas kasdienis nesibaigiantis stresas.
Būti vis geresniam, produktyvesniam, efektyvesniam, nuolat generuoti vieną už kitą originalesnes idėjas – pažįstamos darbo sąlygos daugelio, ypač kūrybinių industrijų atstovų. Todėl jau senokai ne naujiena įdomius ir puikiai apmokamus darbus staiga metę žmonės, išvykę į Aziją dirbti paplūdimio bare ar glostyti nykstančių šimpanzių džiunglėse. Skamba kaip nuotykis, o iš tiesų visai nemažai atvejų slepia chronišką nuovargį ir perdegimą, su kuriuo tiesiog nebėra ką daryti. Tik pabėgti.
Jau beveik dešimtmetį stresą ir jo šaltinius tyrinėjantis mokslo komercializacija užsiimančio startuolio „Bardo arca“ įkūrėjas Vytautas Ratkevičius sako: greitu metu neišvengiamai turėsime rasti būdą bent trumpam apriboti streso šaltinius, o tie, kurie tuo rūpinasi jau dabar, įgis pranašumą. Nenuostabu, kad jau kuris laikas kalbama apie „Mindfulness“ – dėmesingo įsisavinimo – revoliuciją, kuri iš nišinio, tik psichologijos mokslo atstovams pažįstamo metodo tapo milijonus dolerių skaičiuojančia industrija.
Tiesa, nors Vakarų pasaulio verslai „Mindfulness“ suvokia kaip didžiulį potencialą ir jį sėkmingai išnaudoja, V. Ratkevičiaus teigimu, lietuviams tokios sąvokos kaip meditacija, juolab darbo aplinkoje, vis dar gerokai per alternatyvios ir vertinamos skeptiškai. Tačiau ir tam jis turi atsakymą – jei metodika nepritaikyta, o tik perkelta iš vienos kultūros į visiškai kitą, ji ir neduos rezultatų, kurie taip rūpi verslui.
Subūręs įvairių sričių specialistų komandą pastaraisiais metais Vytautas su kolegomis modeliuoja verslui ir kitoms įstaigoms skirtas erdves, tinkamas dėmesingo įsisąmoninimo praktikoms, stresui mažinti ir kūrybiniams bei intelektiniams gebėjimams išlaisvinti.
Tyrinėti sąmoningo dėmesingumo galimybes ir geriausias sąlygas jį praktikuoti paskatino prieš 7–8 metus Lietuvą pasiekusi procesų sužaidybinimo tendencija ir šios srities tyrimai.
„Pamatėme, kad sužaidybinti darbo procesus ir taip padidinti darbuotojų efektyvumą ėmėsi daugelis įmonių, tačiau nelabai kas gilinosi į tai, kaip ir kokiose situacijose tokie metodai veikia. Mes orientavomės į sužaidybinimo turinį, o ne technines priemones. Supratome, kad vien ekranais ir sensoriais, kad ir pačiais inovatyviausiais, be tinkamos metodologijos ir turinio norimo efekto nepasieksi. Taigi siekėme į sužaidybinimą pažvelgti giliau ir taip gavome progą kartu panagrinėti ir stresą darbo vietoje lemiančius veiksnius“, – pasakoja specialistas.
Maždaug 2014 metais komanda pradėjo tyrimus, kurių tikslas – išsiaiškinti, koks dirgiklis yra stresas, kas jį sukelia ir, žinoma, kaip jo išvengti. Tuo metu žurnalas „Times“ kaip tik išspausdino numerį, kurio viršelyje puikavosi antraštė „The mindful revolution now“. Vytauto teigimu, tada ir atėjo supratimas, kad ta sritis, kuria domėjosi, tyrimai, kuriuos su komanda atliko, yra ateitis, o su „Mindfulness“ susijusioms paslaugoms atsiveria milžiniška rinka.
Vykdomų tyrimų laukas buvo labai platus: tiriamos skirtingos dėmesingo įsisąmoninimo technikos, metodai ir visa tai išbandoma asmeniškai. Pasiruošta rimtai – tyrimai vykdyti naudojant neuroskenerius, praktines užduotis, refleksijų interviu.
„Labai daug analizavom, kodėl „Mindfulness“ praktikos taip sunkiai prigyja mūsų šalyje. Po truputį identifikavom, kas visiškai netinka lietuviams ir kur yra bendrų taškų su net geografiškai tolimiausiom kultūrom. Ėjome šv. Jokūbo keliu, tyrėm Tibeto ir Mongolijos vienuolių tradicijas. Norėjome sulyginti jas ir atradom labai įdomių atsikartojančių dalykų. Vienas ryškiausių – cikliškumas ir rėdos ratai, o lietuviškų raudų, malšinančių labai stiprų stresą, elementai atsikartoja daugelyje labai senų kultūrų, pradedant Tibeto“, – dalijasi „Bardo arca“ įkūrėjas.
Tyrinėjant aptikta ir kuriozų. Pavyzdžiui, nuo meditacijos dažnai neatsiejama lotoso poza sunkiai pritaikoma lietuviams dėl gana paprastų dalykų: „Mūsų kūno sandarai dėl raumenų ir fascijų ilgių ši kūno padėtis labai neįprasta ir nepatogi, o pats žodis „meditacija“ lietuvio pasąmonėje nekelia jokių asociacijų su atsipalaidavimu, nes yra visiškai naujas ir nepažįstamas. Tad lotoso poza sėdinčio lietuvio sąmonė visą laiką bando nuraminti maudžiantį kūną užuot panirusi į nusiraminimo, atsipalaidavimo būseną, kuri ir yra meditacijos tikslas.“
Išsigryninus svarbiausius principus, apjungus atskiras „Mindfulness“ sistemas į metodinį kompleksą, gimė mintis sukurti fizinę patalpą – perėjimų iš vienos būsenos (stresą keliančios, užkertančios kelią aiškiai suvokti) į kitą (suteikiančią galimybes nusiraminti ir save realizuoti) erdvę.
„Tokiai perėjimų erdvei svarbūs du pagrindiniai komponentai – sensorinis apribojimas ir sensorinis stimuliavimas. Apribojus mums įprastus išorinius dirgiklius, atpalaidavus kūno vestibulinį aparatą, sudaromos sąlygos naujiems stimulams, kurie, priklausomai nuo poreikio (naudojant skirtingus stimulus ir metodikas), gali padėti nusiraminti ar aktyvinti kūrybines galias, paaštrinti protą ir jo reakcijas“, – pasakoja V. Ratkevičius.
Skamba mistiškai, tačiau viskas gana paprasta: išorinį garsą ir kitus dirgiklius, įskaitant elektromagnetinius, izoliuojančioje patalpoje skamba tam tikri garsai (pavyzdžiui, lietuviams itin artimi miško ir paukščių), tvyro tam tikri kvapai, aktyvinamas lietimo pojūtis.
Tiesa, elementų iš tokių erdvių jau gausu ir naujuose moderniuose nekilnojamojo turto kvartaluose: žalieji plotai, gultai tarp jų, medžiu išklotos grindys ir pan. Biofilinio dizaino elementų randasi visame mieste ir apie jų poreikį jau kuris laikas kalba didžiosios tendencijų spėjimo agentūros.
Kalbant apie verslą, stresas yra vienas labiausiai darbuotojų produktyvumą ir kūrybingumą ribojančių veiksnių, todėl jį pašalinus ar bent jau apribojus verslai neabejotinai išloštų ir finansiškai, jau nekalbant apie socialinę atsakomybę prieš savo darbuotojus, tinkamų darbo sąlygų ir emocinio klimato užtikrinimą.
„Mano įsitikinimu, tokios atsipalaiduoti skirtos erdvės būtinos ne tik biurui ar verslo centrui, bet ir turėtų stovėti šalia mokyklų, ligoninių ar kitų viešųjų įstaigų“, – sako Vytautas ir priduria, kad, kalbant finansiniais terminais, papildomų investicijų prireiks, bet jos nėra tokios didelės, nes atsiperkamumą galima skaičiuoti jau per metus.
„Investicijų dydis priklauso nuo to, kokia apimtimi ir kurioje biuro ar verslo centro įrengimo fazėje sąmoningo dėmesingumo sprendimus norima diegti. Optimalu juos numatyti dar prieš biurą statant, kai patalpas galima iš anksto suplanuoti, pasirinkti atitinkamus architektūrinius sprendimus. Įvairiais skaičiavimais, į streso mažinimą orientuoto biuro įrengimo kaštai gali būti 10–15 proc. didesni nei įprastai. O mūsų skaičiavimu, atsiperkamumas gali būti skaičiuojamas jau greičiau nei per metus“, – sako startuolio „Bardo arca“ vadovas.
Biure su streso mažinimo sprendimais darbuotojai mažiau dienų praleidžia dėl ligų, yra produktyvesni, kūrybingesni, o jų sukuriami produktai turi gerokai didesnę pridėtinę vertę. Ši nauda dar ryškesnė kūrybinėse organizacijose, kuriuose darbuotojų rezultatai didele dalimi priklauso nuo streso faktoriaus suvaldymo.
V. Ratkevičius pabrėžia, kad nereikia manyti, jog žmogus išvis gali apriboti streso šaltinius ir progresuoti kaip asmenybė. Stresas nėra blogai, blogai yra jo perviršis.
„Pačią streso būseną iš esmės lemia pokyčiai ir inertiškas žmogaus pasipriešinimas jiems. Pokyčiai susiję su nežinomybe, o ši – su nesaugumo jausmu. Jei pokyčiai tampa nuolatine darbo aplinkybe, žmogus įeina į nuolatinio streso būseną. Iš kūrybininkų nuolat reikalaujama naujo požiūrio, mąstymo out of the box, ėjimo dar nepramintais takais. Tas spaudimas patiriamas iš aplinkos ir kartu daromas pačiam sau. Tuomet prasideda įvairūs būdai išeiti iš streso – cheminiai preparatai, alkoholis, ekstremalių pojūčių paieška. Tačiau iš esmės niekas nemoko, kaip iš streso išeiti tvariai – nekenkiant fizinei ir psichinei organizmo sveikatai“, – sako Vytautas.
Apie streso problemą kalba visos didžiosios šalys, Pasaulio sveikatos organizacija, tad galima tikėtis, kad artimiausiais metais streso valdymo sprendimų tema įgis aiškesnį pavidalą. Ir Vytautas tiki, kad jo kartu su psichologų, antropologų, VU ir VGTU mokslininkais įgyvendinamas projektas duos apčiuopiamų rezultatų pasaulį (ar bent Lietuvą) paverčiant mažiau streso keliančia vieta.
