Visi INKiečiai

Autorius

Prieš 20+ metų. Kalėdiniai INK prisiminimai

Atrodo, kad bėgant metams Kalėdų magija, kurią taip stipriai jautėme vaikystėje, vis silpnėja: nebebudime visą naktį tikėdamiesi sutikti Kalėdų senelį ir nemirštame iš nekantrumo, norėdami kuo greičiau išpakuoti po eglute paliktas dovanas.

Tad norėdami atgaivinti bent dalį kalėdinių burtų, atsigręžėme į vaikystę ir pasidalijome pačiomis įsimintiniausiomis švenčių akimirkomis.

Kotryna

Atvirai? Mintis apie Kalėdų prisiminimą išgąsdino. Staiga supratau, kiek daug atmintyje liko išblyškusių ir išsiliejusių prisiminimų, kiek mažai tikslių formų. Pamenu save mažą galvojančią, kad „šito“ ir „šito“ niekada nepamiršiu. Bet štai po ketvirčio amžiaus besniegį gruodį sėdžiu ir suprantu, kad atsimenu tik tai, kaip žadėjau nepamiršti „šitų“ dalykų. Vaikystės Kalėdų prisiminimai – kaip sapnas: jauti, matai apybraižas, bet papasakoti negali. Išskyrus retas akimirkas kaip ši, kurią sename bute Žvėryne užfiksavo senutėlis fotoaparatas.
Ji paprasta – tai pirmoji gyvenime matoma ir laikoma bengališka ugnelė su tėčiu. Iki šiol jų švytėjimas ir kvapas reiškia Kalėdas. Iki šiol – nuo pat tos akimirkos mažai kas žiemą taip gražu ir taip pakylėja, kaip jaudulys stebint blyksinčias šviesas ir žinant, kad jau reliatyviai greitai pavasaris.

Kęstutis

Ryškiausias mano vaikystės prisiminimas yra nepagaunamasis Kalėdų senelis (sovietmečiu dar jo brolis dvynys Senelis šaltis). Jau darželyje su draugais greitai supratome, kad į mūsų šventę ateina ne tikras senelis, o vienas iš auklėtojų ar mokytojų. Ir mums ši šventė patikdavo tik tiek, kiek gaudavome dovanų. Bet tikrasis senelis lankydavosi namie, tyliai palikdavo mums dovanas prieangyje – kiek kartų mes su broliu jį bandėme pagauti, vis nesisekė. Tos senelio gaudynės buvo vienas linksmiausių užsiėmimų.

Rūta

Neturiu gausybės kalėdinių vaikystės prisiminimų, dauguma jau iš vyresnio amžiaus, pradėjus suprasti Kalėdų esmę, kurios po eglute nepadėsi: kartais ji ir širdy nesutelpa, ką čia kalbėti apie kuklų plotą po medeliu.
Bet vienas momentas ryškus iki šiol – kai per žiemos šventes savaitei išvykau į kaimą pas močiutę. Tokį kaimą, kur per langus matai tik sniego patalus, pati susirangius prie pečiaus. Močiutė kepa extra riebius blynus, aš saujom valgau razinas, vaikystėj nepaaiškinamai mylėtas, ir nežinia kurią dešimtį pasitinkančių eglutės lempučių šviesoj jaučiuos tokia rami ir saugi, kad iki šiol prisiminus pasidaro šilta, šilta. Gal kada šį potyrį pakartoti pavyks, tik jau, deja, be močiutės  ir jos rūpesčio, kad pirkios durys būtų uždarytos, ir aš nenušalčiau nosies.
P. S. Nuotraukos kalėdinės atkapstyti nepavyko. Tik tokią, kurioje gyvenimas kasdien buvo kaip šventė. 🙂

Gintarė

Kai buvau maža, mane visada kankino klausimas: kaip Kalėdų senelis pasiekia visų namus? Ypač tų, kurie gyvena butuose. Juk nėra kamino, kuriuo jis nusileistų. Todėl pas mus Kalėdų senelis ateidavo per Kūčių vakarienę, kai senelis nueidavo „iki tualeto“ ir pasigirsdavo durų skambutis. Tada močiutė nubėgdavo prie durų ir grįždavo su maišu dovanų. Juk reikėdavo tokį „Kalėdų senelį“ įleisti. Jau seniai tokios tradicijos nebeturime, bet visada smagu prisiminti, kaip seneliai palaikydavo tą naivų džiaugsmą ir tikėjimą ta mistine būtybe.

Sandra

100 proc. ryškiausias prisiminimas – bandymas apgudrauti tėvus kalėdinių dovanų po egle klausimu. Likus keletui dienų iki Kalėdų pats metas parašyti laišką Kalėdų seneliui ir laukti norų išsipildymo. Kadangi gyvenome antrame aukšte, tai su izoliacine juosta kuo tvirčiau prikabinti laišką ant lango iš lauko pusės atrodė labai logiškas sprendimas. Parašai savo norą, senelis kaip tik su elniais skrisdamas pro šalį žvilgtelės į langą, perskaitys norą ir viskas tuoj pat atsidurs po egle. Tėvai bandys tave kamantinėti, išklausti, kokių dovanų šiemet prašei iš senelio, o tu tvirtai laikysiesi savo, nieko nesakysi, nes tik Kalėdų seneliui reikia žinoti tavo norus, o tėvai čia ne prie ko, galės būti nustebinti mano dovana kaip ir aš pati. Tad, mano (ne)nuostabai, negavau net nieko panašaus į savo išsvajotą dovaną. Čia buvo kertinis momentas, kai suvokiau, kad nėra to Kalėdų senelio, o bandymas išsiaiškinti dovanų po egle atsiradimo klausimą, nors ir pavyko, bet, deja, savo pačios norų sąskaita.

Mantas

Tikriausiai tai buvo pakankamai didelis sąmyšis ar net iššūkis tėvams, jeigu mažasis INKietis iki šiol prieš akis mato tą vaizdą. Vėlus vakaras kambaryje, kuriame visi trys tuomet ir gyvenome. Tėtis, architektūriškai palinkęs prie stalo darbuojasi žirklėmis, teptuku, kažką klijuoja. Ir štai – Naujųjų metų eglutės rytmečiui darželyje „Boružėlė“ pasiruošta! Poroloninė kiškio kaukė-kepurė neproporcingai didelėmis siūbuojančiomis ausimis, ūsais iš plastikinių šiaudelių ir triusikų guma po smakru – ji iš tiesų buvo kažkas vau tarp tipinių kaukių iš sovietinio „Vaikų pasaulio“ asortimento. Nesvarbu, kokį vaidmenį gavai, svarbu, kokią kaukę per naktį gali sumeistrauti tavo Tėtis!

Dagnė

Kalėdos pas tetą. Daug svečių. Man 5 metai. Ilgam vonioje „užstrigusi“ mano mama iš jos kažkodėl išeina Kalėdų senelio pavidalu. Mano reakcija – nuostaba, juokas, bandymas demaskuoti ir galiausiai, pamačius, kad bendraamžio pusbrolio akyse – nė lašo skepticizmo, tik kažkas panašaus į euforiją, susitaikymas. „Nors visi jie ir nesupranta, aš tai žinau“, – galvoju sau. Turbūt pirmoji pamoka gyvenime, kad visos tradicijos ir šventės iš tiesų ir yra tik žaidimas, kai kažko truputį nematai, kažką truputį suvaidini, ir tik dėl to, kad visi kartu tąkart būtume arčiau idėjos – pasaulis nuostabus ir stebuklingas. Bent jau tą dieną.

Lina

Buvau ketvirtokė, tai buvo mano antra kalėdinė eglutė naujoje mokykloje. Pernai visi buvome gavę vaidmenį mokytojos sukurtame kalėdiniame spektaklyje, sulipdytame iš įvairių eilėraščių. Man pasisekė – buvau Snieguolė. Čia buvo tas vaidmuo, kurio tikėjosi visos senbuvės, vėliau pasitenkinusios miško žvėrelių vaidmenimis. O šiemet naujas šventės formatas – įkūnyti paties susigalvotą personažą.
Jau tada mėgau sustainable idėjas, todėl nusprendžiau būti Saule. Nes ją vaidinau dar ankstesnėje mokykloje. Kostiumas buvo labai gražus, specialiai man pasiūtas, įkvėptas prisiminimo, kaip mano mamai jos tėtis saulės karūną gamino. Deja, ta karūna neišliko, tai man teko galvą puošti į kasas įpintomis auksinėmis girliandomis ir dekoratyvine, išlankstoma žvaigžde vietoj karūnos. Kostiumas check.
Liko pasirodymas. Čia jau leidau pasireikšti savo kūrybai. Visą dieną galvoje rimavau ir niekur neužsirašius nusprendžiau savo eilėraštį padeklamuoti. Kai atėjo eilė pasirodyti ant scenos, žinoma, eilėraštis išgaravo iš galvos. Kelis kartus iš naujo padeklamavusi pirmąsias eilutes, numojau ranka ir baigiau pasirodymą. Palikdama salės gale iš gėdos raudonuoti mamą ir jaunesnę sesę.
Tai net šiemet sūnėnui besiruošiant kalėdiniam pasirodymui didžiausia mano sesers ir jau močiutės, mano mamos, baimė – kad vaikas „saulės pasirodymo“ nepakartotų, nes eilėraštyje, kurį berniukas turėjo išmokti, vis savų interpretacijų atsirasdavo. O man apie „saulės sužibėjimą“ iki šiol mama su seserimi pamiršti neleidžia. 😀

Vaiva

Kiekvienos Kalėdos man buvo didžiulis išbandymas. Kuo mažiau advento šokoladukų lieka, tuo stipresnė nemiga kankina kelerių metų Vaivą. Bet Kūčių vakarą… Kūčių vakarą drebėdavau! Apimdavo juoko priepuoliai, norėjosi šokinėti aplink stalą, kristi po eglute, garsiai dainuoti ir visaip kitaip išlieti visą mėnesį viduje tūnojusį nerimą.
Ši sudėtinga būsena kartojosi metai iš metų. Dar metai iš metų mama ir tėtis primindavo, kad „Gal jau einam miegoti, taip greičiau Kalėdos ateis?“ Bet kur tau. Atsiguli į lovą, priešais save matai eglutę, žinai, kad kaime šneka močiutės karvės, spintoj vaikšto tavo barbės, o į balkoną bet kurią akimirką įlips Kalėdų senis. Ir visą naktį žiūri į lubas. Tėvai, sakė, irgi visą naktį žiūrėdavo. Dar ateidavo tyliai pažiūrėti, ar ir aš tebežiūriu – žinot, tas šeimyniškas rūpestis. Taip iki ryto, vargšeliai, neužmigdavom. Bet tą vieną akimirką, kai trumpai užsnūsdavau, ponas vakaro žvaigždė tyliai ateidavo ir išeidavo. Niekada nesusitikom!
Tada ateidavo sesės eilė. Maždaug 5 ryto. Stovi prie lovos, bandai ją pažadinti, o ji sako „Gal dar pamiegam?“ Pamiegam?! Kad aš nebemoku!
Na, ir Kalėdų senis. Be dovanų, palikdavo man nemažų problemų. Baltus pėdsakus nuo balkono iki eglutės. Obuolio graužtukų ir saldainių popierėlių ant žemės. Savo milžinišką sagą ir barzdos kuokštelį. Vienais metais net užpilamos makaronų sriubos visiems prie dovanų pridėjo. „Nu, seni, ar tu juokauji?!“ – galvodavau. O tada nutipendavau prie lango, nubraukdavau ašarą ir tyliai padėkodavau už tokį sunkiai pakeliamą, bet labiau už viską lauktą stebuklą.

Barbora

Vaikystėje, kiek save atsimenu, labai laukdavau Kalėdų. Nes Kalėdos reiškė dovanas. Viskas labai paprasta. Tik turbūt labiau nei Kalėdų laukdavau Kūčių vakaro, nes mūsų šeimoje tai buvo svarbiausia šventė, per kurią „ateidavo“ Kalėdų senelis. Be abejo, vaikystė nepraėjo ir be legendinių, visiems tėvams ašarą spaudžiančių  Kalėdinių žiburėlių darželiuose su gražia pamirštų eilėraščių ir visą naktį siuvamų kostiumų tradicija.
Tačiau bandydama atkurti ryškiausius kalėdinius vaikystės atsiminimus supratau, kad jie itin blankūs ir dėliojasi labiau iš tėvų pasakojimų, o ne mano pačios atsiminimų. Tačiau didysis atminties lūžis įvyko tuomet, kai į mano gyvenimą atėjo sesė. Nuo tada Kalėdos (o tiksliau Kūčios) įgavo ypatingą prasmę – atsirado žmogus, su kuriuo dovanų džiaugsmu buvo galima dalintis. O kai daliniesi – džiaugsmas dvigubėja.
Nuotraukoje – aš liūdna per Kalėdas, nes dar neturiu sesės. 🙂

Justė

Man, kaip kiekvienam mažam vaikui, Kalėdos buvo pats magiškiausias metas. Tik mano aklas tikėjimas stebuklais truko kiek ilgiau nei daugumos.
Pamenat, kaip ryte po eglute radus dovanų užplūsdavo adrenalinas? Tai mane jis užplūsdavo ne tik sutinkant šventes pas močiutę, bet ir grįžus namo – paskutinei išėjus iš kambario prieš kelionę ir grįžus, pirmai įbėgus apžiūrėti eglės, po ja visada laukdavo gėrybės. Kaip? Mama aiškino, kad Kalėdų senelis turi visraktį – o kaip netikėsi, kai jis atsirakina duris kiekvienais metais? O kur dar paslaptingi skambučiai ir ant slenksčio paliktos dovanos, močiutei senelio atsiųsta dujinė viryklė, laiškai ir pėdsakai sniege.
Puikiai supratau, kad per šventes į mokyklą ateina persirengęs mokytojos vyras, kad per televizorių matome aktorius. Juk tikrojo senelio taip lengvai nepamatysi – jis užsiėmęs rimtesniais darbais.
Mokykloje teko girdėti istorijų, kaip vaikai užklupdavo tėvus ar spintose paslėptas dovanas, bet mano atsakymas visuomet būdavo labai kategoriškas: „Jei pas tave neateina, tai nereiškia, jog neateina pas mane. Gal nenusipelnei“, – atšaudavau supykusi, jog kažkas drįsta abejoti svarbiausiu Kalėdų elementu. Ir šį atsakymą, aršiai gindama teisybę, naudojau ilgai. Gal kiek per ilgai, bet juk faktai patys kalbėjo už save.
Rimtas pokalbis su mama įvyko 12-aisiais mano gyvenimo metais. Kai paprastai tokio amžiaus vaikai kalba su tėvais apie brandą, man pagaliau buvo atskleista atsakomybių su Kalėdų seneliu pasidalijimo sistema. Pamenu, daug verkiau. Bet paskui supratau, kad atėjo metas man, dabar jau kaip suaugusiai, įnešti savo indėlį į Kalėdų ryto paslaptį.
Nors praėjo 15 metų nuo dienos, kai vaikiški stebuklai subliūško, magija pasiliko. Nes jokia realybė negali nubraukti gilaus ir nuoširdaus tikėjimo. Mamyte, ačiū už tokią ilgą stebuklingą vaikystę!

Gediminas

Vienas itin ryškus atsiminimas iš kalėdinio renginio darželyje. Tą kartą, kaip ir beveik visus kitus, turėjau kiškio kaukę. Ėjau atsiimti dovanos iš Kalėdų senelio, o tas paprašė mainais pasakyti eilėraštį. Viskas gal ir būtų gerai, jei nebūčiau dalies eilių pamiršęs. Atsimenu, kad padeklamavau sudurtinį eilėraštį iš dviejų ar trijų skirtingų. Senelis iš maišo ištraukė dėžę, kuriame buvo konstruktorius. Žiauriai tokios dovanos norėjau. Išpakavau, o ant dėžės dugno pamačiau labai pažįstamu raštu užrašytą savo vardą ir pavardę. Tai buvo mano mamos raštas. Taip darželyje buvo demaskuotas tikrasis Kalėdų senelis.

Greta

Nuo vaikystės mėgau muziką, o tikriausiai to kaltininkas buvo tėtis, turėjęs milžinišką kasečių ir diskų kolekciją… Nuo pat 2002-ųjų turėjau savo mėgstamiausias grupes ir dainas: B‘avarijos „Angelai“, Geltonos „Galima“, Pikaso „Europos vidury“. Vos tik išgirdusi garsiai traukdavau šias dainas iš visų plaučių, jaučiausi didžiausia jų fane, kuri nekantriai laukdavo naujų dainų. Todėl geriausiu kalėdiniu prisiminimu tapo Kalėdų senelio dovana – CD grotuvas. Galėjau klausytis mylimų atlikėjų visur ir visada. Ši dovana būdavo geriausias kelionių palydovas ir lopšinė prieš miegą. Prabėgo keli dešimtmečiai, o meilė muzikai niekur nedingo, tik dar labiau sustiprėjo.

Eiviltas

Kalėdos gražiausios būdavo su visa šeima ir gimine, todėl ir gražiausi prisiminimai yra visiškai ne apie gautas dovanas ir išpildytas svajones, o apie kartu praleistą laiką. Apie laiką, kuris dabar, pasiklydęs tarp atskirų metų, pavienių detalių ir patiekalų skonių, atrodo kaip vienas didelis ir gražus prisiminimas. Krosnimi močiutės prikūrenti namai, begalinis senelio rūpestis, kad nė vienas nuo stalo neatsistotų alkanas, o silkė būtinai būtų užgerta kisieliumi, pasakojimai apie senovėje nuo šalčio pokšėjusias tvoras. Tai buvo tikros Kalėdos. Ir labai nuostabu, kad turėjau progą tokias tikras ir autentiškas Kalėdų tradicijas ir jausmą turėti labai ilgai.

Jolita

Mano ryškiausi prisiminimai iš vaikystės – kaip iš anksto ieškau kalėdinių dovanų visose namų spintose, lovose ir bufetukuose. Ir visuomet randu. Tada išpakuoju, o kadangi dažniausiai tai būna žaislai, pažaidžiu, kai tėvų nėra namie, ir supakuoju atgal. O vėliau, Kalėdų rytą, radusi jas po egle apsimetu nustebusi.

Inga

Nors ryškių kalėdinių prisiminimų iš vaikystės – mažiau nei patiekalų ant Kūčių stalo (o tada atrodė, kad viską prisiminsiu visada!), vienas jų – ypač įsimintinas. Kiekvienais metais kartu su broliu turėjome tradiciją Kūčių vakarą praleisti ne tik su šeima, bet ir su Kevinu iš „Vienas namuose“. Tad kol su broliu įtemptai sekdavome filmo siužetą ir tildydavome prie stalo sėdinčius tėvus ir močiutę, slapukas Kalėdų senelis po eglute spėdavo palikti dovanas. Ir taip nustebindavo kiekvienais metais!

Gauk naujienas pirmas!

Stebime komunikacijos pasaulio naujienas ir tendencijas. Visa tai pakuojame į mūsų naujienlaiškį. Nori jį gauti? Įrašyk savo el. pašto adresą. Kitkuo pasirūpins INK‘ai.

    Tai įvyko – INK naujienlaiškis jau žino kelią iki tavo pašto dėžutės. Ačiū! Geri darbai grįžta gerais laiškais.

    Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. „cookies“). Paspaudę mygtuką „sutinku“, patvirtinsite savo sutikimą.