Tokios kainos, ypač artėjant remonto džiaugsmams ir vargams, mane ilgą laiką stebino ir piktino, šokiravo ir varė į neviltį. „Už ką? Kodėl tiek? Juk tai labai daug!“ – įvairūs klausimai ir atsakymai sukosi galvoje ne vieną mėnesį.
Kol vieną šeštadienį draugai pakvietė mane kitokio laisvalaikio – prisijungti remontuojant jų sandėliuką…
Gavau aiškiai suprantamą ir apibrėžtą užduotį – su špakliuote nugramdyti statybininkų betonu apdrabstytas sienas. Sandėliuke sukinėjausi keletą valandų. Nepaisant dulkių debesies, galvoje darėsi vis tuščiau ir lengviau. Per darbo savaitę susikaupusi įtampa ir nuovargis palengva paliko mano kūną. Ilgainiui galvoje nebeliko nė vienos minties, tik didžiavimasis savo jau beveik baigto darbo rezultatu – švariomis ir lygiomis sienomis. Skirtumas buvo toks akivaizdus, toks malonus akiai, kad liko tik mėgautis. Net jei darbą būtų atlikę kiti, už tokį rezultatą nebūtų gaila sumokėti.
Ir tada man nušvito akyse. Iš tiesų statybininkams ir visų kitų sričių specialistams mokame už rezultatą, o ne procesą. Mums visai nesvarbu, ką jie darė kelias dienas, kokiais etapais siekė rezultato. Kartais net nesvarbu, ar į darbą atėjo pagiringi. Net nepikta, jei kokią vieną dieną į darbą jie apskritai neatėjo.
Pinigų niekada negaila už matomą ir akivaizdų rezultatą, kurio seniai norėjome. Nesvarbu, ar tai priauginti nagai, nauja šukuosena, ar išdažytos sienos. Tiksliau – visuomet sutinkame mokėti už pokytį, kurį sukūrė mūsų samdytas profesionalas. Negalėjome gyventi bute, kol jis buvo neįrengtas, dabar netrukus kraustysimės. Turėjome mums atsibodusius ir negražius baldus – dabar turime pervilktus, kurie atrodo stilingai ir yra jaukūs prisėsti. Tai ir yra tas malonus pokytis, už kurį niekada negaila mokėti.
Man, dirbančiam komunikacijos konsultacijų versle, tapo aišku, kad tokie patys paprasti ir kasdieniai dėsniai veikia ir komunikacijos srityje, kurią įprasta laikyti mažiau apibrėžta, kurioje atliktus darbus kartais sunkiau pastebėti, o profesionalų indėlį – sunkiau įvertinti. Čia ir slypi problemos šaknys – komunikacijos profesionalų darbo rezultatus pastebėti ne visada pavyksta iš karto. Pamatuoti – irgi ne visuomet.

Suteikti savo darbams pamatuojamą pavidalą, aiškiai nustatomą vertę, iš anksto aptarti galimas rizikas ir netgi pasikalbėti apie nesėkmes.
Verta pradėti nuo bendro sutarimo, kas apskritai yra vertė, rezultatas ir kokio pokyčio komunikuodami tikimės. Gal komunikacijos paslaugų vertė apskritai yra ne ten, kur galvojate? Gal nežinote, kokią vertę jums gali suteikti darbas su komunikacijos agentūra? Gal jūs niekada apie tai nesusimąstėte? Juk ir su meistru pirmiausia aptariate, kokio rezultato tikitės, kaip turi atrodyti baigtas darbas ir ko, šiukštu, nenorite matyti.
Antra, kiekvienas žingsnis turi turėti tikslą, kurį pasiekę galėsime matuoti rezultatą. Kiekvienas komunikacijos žingsnis ir sprendimas privalo turėti trumpesnio ir ilgesnio laikotarpio tikslus. Grandiozinis tikslas turi turėti daug mažesnių ir lengviau pasiekiamų etapų. Kaip ir sandėliuko remontas: sienas dažyti galima tik jas nuglaisčius, o stelažus statyti – tik nudažius sienas.
Trečia, rezultatas arba pasiektas pokytis turi būti pamatuojamas. Remontuodami sandėliuką dar galime išsiversti ir be KPI, bet komunikacijoje itin svarbu numatytose tarpinėse stotelėse trumpam sustoti ir pamatuoti pasiektus rodiklius. Kitu atveju, pusmetį ar metus galite siekti grandiozinio tikslo iš tiesų kuisdamiesi vietoje. Reguliariai matuojami kiekvieno veiksmo rezultatai leidžia keisti planą, ieškoti naujų sprendimų, operatyviai reaguoti ir taupyti savo laiką.
Ketvirta, sutarkite, ką laikote nesėkme. Su klientu apibrėžkite, kas jam yra nesėkmė ir kokios rizikos ją gali lemti. Tai tiesiogiai susiję ir su laiku suvaldytais lūkesčiais, ir specialisto darbo įvertinimu baigus projektą.
Reguliariai skirkite laiko pasikalbėti apie darbo vertę ir gebėkite ją įrodyti bet kurią dieną, jei klientas jūsų paklaustų. Jei strategija efektyvi, kiekviena diena turi vesti jos įgyvendinimo link. Jei viskas atlikta kokybiškai, tuomet ir rezultatai kasdien turėtų darytis vis akivaizdesni. Jei ne – tuomet ir po metų greičiausiai nebus į ką pasižiūrėti.