Įsivaizduokite, kad įmanoma tapti nepalyginamai produktyvesniems, nudirbti daugiau, pailsėti ilgiau ir pagaliau skirti laiko tam mėnesiais apkalbėtam savaitgaliui Druskininkuose.
Galbūt skambės neįtikėtinai, tačiau beveik visų šiuolaikiniam žmogui kylančių problemų sprendimu gali būti trumpesnės darbo valandos. Trumpesnio darbo laiko šalininkai teigia, kad atsisakius 8 valandų darbo dienos mūsų gyvenimas taptų laimingesnis ir sveikesnis, o veikla – produktyvesnė. Vis dėlto yra abejojančių šia idėja: ar sutrumpinus darbo valandas darbo našumas tikrai padidės, o ne mažės? Gali būti, kad esame labai arti dar vieno istorinio pokyčio, tad verta prisiminti, kaip darbo laikas atrodė prieš technologijų amžių, ir suprasti, kokiu keliu žengiame dabar.
1930-aisiais britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas vienoje savo paskaitoje teigė, kad po šimto metų žmoniją kamuos didžiausias galvos skausmas – ką daryti su visu laisvu laiku. Jis tikėjosi, jog per šį laikotarpį Vakarų gyvenimo lygis pakils bent keturis kartus, palyginti su 1930-aisiais, o 2030 metais dirbsime tik po 15 valandų per savaitę.
Dar iki J. M. Keyneso ateities įžvalgų, 1924 metais automobilių verslo magnatas Henry Fordas suvokė, kad produktyvumui ir ilgoms darbo valandoms drauge ne pakeliui. Taip jis sulaužė nusistovėjusį 9–10 valandų darbo dienos grafiką ir nustatė 40 valandų darbo savaitę, tikėdamasis, kad darbuotojai mažiau laiko praleisdami darbo vietoje bus labiau orientuoti į rezultatą. Toks sprendimas pasiteisino – kompanijos našumas ir darbuotojų pasitenkinimas darbu smarkiai išaugo.
Nors H. Fordo sprendimas buvo istorinis ir juo sekė daugybė kitų verslų, vis dėlto po kiek daugiau nei pusės amžiaus buvo galima išvysti ir grįžimą į pramonės perversmo laikus. 1980-aisiais kompanijos „Apple“ darbuotojai vilkėjo marškinėlius (įdomu, ar savo noru) su užrašu „Dirbu 90 valandų per savaitę ir man tai patinka!“ Vėliau našumo ekspertai apskaičiavo, kad jeigu jie būtų dirbę perpus trumpiau, pasaulis novatoriškuoju „Macintosh“ kompiuteriu būtų galėjęs džiaugtis metais anksčiau.
Trumpesnės darbo valandos kol kas dar netapo pasauliniu reiškiniu, tačiau kompanijų, žengiančių šia linkme, yra. 2015 metais banglenčių verslu užsiimantis Stephanas Aarstolas suprato, kad jo įmonės prekės ženklas ir kultūra tarpusavyje nedera. Jis kūrė produktą, skatinantį subalansuotą ir aktyvų gyvenimo būdą, tačiau tokių sąlygų nebuvo užtikrinęs savo darbuotojams. Tai paskatino vyrą ieškoti sprendimo ir jis jį rado – sutrumpindamas darbo dieną nuo 8 iki 5 valandų. Paradoksalu, tačiau kaip ir H. Fordui, trumpesnės darbo valandos atnešė sėkmę. Per 12 mėnesių S. Aarstolo įmonės pajamos išaugo 42 proc., o pardavimai siekė 9 mln. JAV dolerių.
Pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Rugsėjo pradžioje dvi Lietuvos įmonės „Valandinis“ ir „Engineer“ sutrumpino darbo dieną viena valanda nė kiek nemažindamos atlyginimo. Jeigu toks sprendimas pateisins lūkesčius, ateityje ketinama darbo dieną trumpinti net iki 14 valandos. Ir nors rezultatus skaičiuoti dar anksti, pasak „Valandinio“ plėtros vadovo Jurijaus Laneckij, „žmogaus susikaupimas ir galimybės priimti sprendimus turi ribas, todėl jei viską išnaudojote prieš valandą, deja, dirbdami toliau galite tik sugadinti reikalus, o ne atlikti kažką naudinga.“ Ir, manau, jis visiškai teisus.
Tyrimai rodo, kad šiandien net 40 darbo valandų per savaitę yra per daug. Pasak specialistų, žmogus, kuris nuolat remiasi savo kūrybiniais gebėjimais, vidutiniškai produktyvus išlieka ne ilgiau kaip šešias valandas per dieną, o papildomos valandos kelią stresą ir didina tikimybę „perdegti“.
Amerikiečių mokslininkai taip pat nustatė, kad darbinis nerimas JAV kasmet pražudo daugiau nei 120 000 gyventojų ir kainuoja 190 mlrd. dolerių sveikatos priežiūrai. Ir nors šiandien turime visas galimybes susikurti mums palankias darbo sąlygas – nuo darbo nuotoliniu būdu iki lankstaus darbo grafiko ar darbo pasidalijimo – streso ir persidirbimo problemos lieka neišspręstos.
Iki utopinės J. M. Keyneso pranašystės išsipildymo liko 12 metų, bet dalis jos jau tapo realybe – 2000 m. tokios šalys kaip Prancūzija, Nyderlandai ir JAV jau buvo penkis kartus turtingesnės nei 1930-aisiais. Tačiau kodėl šiandien mūsų didžiausias rūpestis vis dėlto yra ne marios laiko, o stresas, nestabilumas ir nerimas?
Viso to priežastis gali būti konservatyvus požiūris. Nepaisant pasaulinės praktikos, kai kurie specialistai mano, jog, pavyzdžiui, žingsnis trumpinti darbo laiką Lietuvos įmonėms gali būti pražūtingas. Anot jų, sutrumpinusios darbo savaitę įmonės netektų pajamų, kristų darbuotojų atlyginimai, o norint pritaikyti trumpesnio darbo laiko modelį tam prireiktų dešimtmečio, per kurį turėtume pakeisti mokestinę sistemą, Darbo kodeksą, įstatymų bazę ir galiausiai – savo pačių požiūrį į darbą.
Taip ir lieka neaišku, kada gi dirbsime trumpiau. Na, o kadangi Lietuvoje įmonių, nusprendusių nelaukti dešimtmečio, yra vos keletas, jūsų patogumui ant svarstyklių sudedu trumpesnio darbo laiko privalumus ir trūkumus.
Padidėjęs produktyvumas. Ilgos darbo valandos mažina darbuotojų darbo našumą, todėl trumpesnė darbo diena skatina labiau susikoncentruoti į darbines užduotis.
Mažesnė darbuotojų kaita. Trumpesnė darbo diena darbuotojams atrodo itin patraukliai, tad tokiu būdu bus lengviau išlaikyti esamus darbuotojus ir su rimtu „bonusu“ pritraukti naujų.
Geresnė darbo aplinka. Dirbdami trumpiau darbuotojai jaučiasi laimingesni ir sveikesni, o tai veda link mažiau nedarbingumo dienų.
Didelės investicijos. Toks žingsnis iš pradžių gali atimti nemažai darbdavio pajamų, o galima nauda atsiras tik vėliau.
Padidėjęs darbo krūvis. Sutrumpėjus darbo laikui, darbo apimtys gali likti tos pačios. Tai darbuotojams gali kelti papildomą stresą, jeigu įprastą darbotvarkę teks įgyvendinti greičiau.
Konkurencinis trūkumas. Jeigu savo biuro duris užrakinsite laikrodžiui išmušus 16 valandą, tai dar nereiškia, kad tokiu pačiu pavyzdžiu paseks konkurentai, nuo savo stalų nepakylantys iki 18 val.
Kuri pusė sveria daugiau – spręskite patys. O aš kol kas pasvajosiu apie tuos 2030-uosius.
