Gerai būtų tokią turėti? Prisipažinsiu – aš ją radau ir kol kas sėkmingai kasdien naudoju savo darbuose!
Bet pradėkime nuo problemos. Ne viename straipsnyje teko skaityti, kad kūrybiškumas – tai darbas, kad mūzos egzistuoja tik antikiniuose epuose, kad įkvėpimo laukia tik nevykėliai. Ir vis dėlto žmonės nėra robotai: vieniems idėjos gimsta lengviau ir originalesnės, visiems būna dienų, kai gali galvą į sieną daužyti nieko nesugalvodamas, o kartais sudėtingiausią užduotį pavyksta išspręsti greičiau nei per valandą. Kodėl taip yra?
Vienas iš atsakymų – šiuolaikiniam žmogui darosi vis sunkiau susikaupti, o skirtingos užduotys reikalauja skirtingo įsitraukimo. Dirbant organizacijoje, kur nauji pranešimai, kvietimai ir klausimai krenta kas minutę, susitelkti ties viena užduotimi reikia specialių pastangų. Norėdami būti originalūs, taiklūs ir efektyvūs, privalome savo protui sudaryti tokias prabangias sąlygas, kokias savo laiku turėjo Einšteinas, Van Gogas ar Šekspyras – susikaupti ir atsiriboti.
Anksčiau mano pastangos apsiribojo laiko planavimu, tačiau rasti nepertraukiamo laiko labai sunku, o net ir radus rezultatas nėra garantuotas. Sprendimas gimė visiškai atsitiktinai. Prieš 2 metus mūsų agentūroje prasidėjo žingsnių iššūkis – mobiliojoje programoje stebėdami vieni kitų žingsnius varžėmės dėl savaitės prizo. Gana greitai azartą man pakeitė suvokimas, kad kelionė į darbą ir iš darbo pėsčiomis – tai daug prasmingesnis laikas nei stovėjimas kamštyje ar telefono maigymas viešajame transporte.
Žingsniuodamas beveik nesusiduriu su jokiais išoriniais trikdžiais: nėra el. pašto ir kitų žinučių, nėra kolegų ir, kas svarbiausia, nėra jokių darbo priemonių – tik aš ir mano mintys. Suvokiau, kad sugalvoti idėjos arba sprendimo nepadeda nei popieriaus lapas, nei kompiuterio ekrane laukiantis prezentacijos šablonas. Jie tik kuria įtampą ir traukia pirmuosius žodžius, nors idėjos dar nėra! Mane pribloškė, koks efektyvus galiu būti, jei žingsniuodamas duodu sau užduotį ir randu sprendimą, kurį atėjęs į darbą iškart išguldau popieriaus lape ar prezentacijoje, užuot valandas meditavęs darbo vietoje.
Kitas svarbus dalykas, kurį supratau atradęs laboratoriją ant kojų, – kas yra maži ir dideli darbai. Protas dažnai mus apgauna, nes dideliais darbais laikome tuos, kuriems neturime sprendimo, o atsakymas vis tas pats – atsiriboti ir susikaupti. Taigi, užduotimi žingsniuojant gali būti ne tik pergalinga komunikacijos idėja, bet ir atsakymas į laišką, pastačiusį mane į aklavietę.
Manau, kad panašią laboratoriją gali įkurti kiekvienas ir nebūtinai ant kojų – galbūt sporto salėje, balkone ar ant ratų (nors tai nesaugu). Svarbiausia – nusistatyti taisykles ir stengtis jų laikytis.
Pirma, planavimas ir užduočių formulavimas. Ne visiems darbams tinka atsiriboti – kai kuriems reikia breino su kolegomis ar darbo su duomenimis, todėl užduotis laboratorijai reikėtų atsidėti iš anksto. Maža to, pravartu pasiruošti – įsigilinti, atmesti netinkamus sprendimus, aiškiau suformuluoti poreikį ir norimą rezultatą.
Antra, palikti telefoną kišenėje. Dažnai kyla pagunda ką nors pasitikrinti, bet geriau tai padaryti vėliau. Reikia pasitikėti savo protu, atmintimi, fantazija ir nebijoti suklysti. Patikėkite, tikimybė nuvairuoti mintimis į pievas mažesnė nei išsitraukus telefoną imti tikrinti paštą ir nutraukti minčių seką.
Trečia, išnaudoti kiekvieną žingsnį. Net jei patraukli idėja – jau galvoje, nereikia pamiršti, kad įsitraukimas, įsigilinimas ir laikas be išorinių trikdžių yra šių laikų prabanga. Išnaudokite tai sukurdami antrą ar net trečią alternatyvią idėją. Jos pravers kituose projektuose, arba bent jau turėsite iš ko rinktis.
Galvojau šitą agitacinį įrašą baigti pamokslu apie CO2, kamščius ir stovėjimo aikštelių beprasmybę, bet tiek to. Klimato kaita šią žiemą man jau padovanojo pusantro mėnesio vaikščiojimo su visomis to naudomis.
